Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  R.Malinausko „maldos“ nepadeda: „Lietuvos geležinkeliai“
 patvirtino, jog kol kas nėra pasirinkta konkreti geležinkelio
 trasa

Buvusios Druskininkų geležinkelio stoties pastate įrengtas Turizmo ir verslo informacijos centras

   Viešojoje erdvėje vėl pasirodžiusios kalbos apie svajones atgaivinti geležinkelį į Gardiną druskininkiečių atminty atgaivino prisiminimus apie kažkada iš Vilniaus į Druskininkus per Pariečę pūškavusį traukinį. „Nežinau, kam melsčiausi, kad tik būtų į Gardiną tiesiamas geležinkelis“, - žiniasklaidoje vasario pradžioje dėstė R.Malinauskas. „O kas tuos Druskininkų geležinkelio bėgius išardė prieš du dešimtmečius ir ten, kur buvo traukinio kelias, užkasė baltarusiškų dujų vamzdį? Gal reikėtų melstis, kad niekas nereikalavo atsakomybės dėl demontuotų bėgių?“ - R.Malinausko kalbas tuomet komentavo savivaldybės tarybos narys, opozicijos atstovas dr. Juozas Šarkus. „Lietuvos geležinkeliai“, paklausti apie perspektyvas kurorte vėl išgirsti traukinio signalą, šią savaitę „Druskoniui“ patvirtino, jog kol kas nėra pasirinkta konkreti geležinkelio trasa. 

Dėstė apie galimą naudą kurortui ir kaimams

   Artėjant rinkimams į Seimą, Lietuvoje vėl atbudo idėja atgaivinti geležinkelį į Gardiną. „Tai yra nuostabu – tai būtų naudinga ir krovinių gabentojams, ir keleiviams. Jeigu dar realu laisvoje Lietuvoje tokį dalyką padaryti, tai nežinau, kam melsčiausi“, – žiniasklaidoje vasario mėnesį prakalbo R. Malinauskas. Kaip rašė naujienų agentūra BNS, ir jis, ir Varėnos rajono meras „neabejoja, jog geležinkelis padėtų atgaivinti regioną ir būtų naudingas nacionaliniu mastu“. Anot R.Malinausko, Vilnių ir Druskininkus jungiantis geležinkelis padėtų sumažinti automobilių srautus į kurortą. „Jeigu iš Vilniaus būtų galima per valandą atvažiuoti į Druskininkus ir kelionėje panaršyti internetą, išgerti kavos ir pasiekti mūsų miestą nerizikuojant nelaimingais eismo atsitikimais, tai – mūsų svajonė“, – savo vizijas dėstė R.Malinauskas. Jam pritarė ir Varėnos rajono meras Algis Kašėta, taip pat teigęs, kad tai padėtų jo savivaldybėje gyvenantiems žmonėms nuvykti pas Baltarusijoje gyvenančius giminaičius. 

Svarstomi trys variantai 

   Apie idėją atkurti geležinkelio ruožą Vilnius–Druskininkai–Gardinas sausio pabaigoje rengtoje spaudos konferencijoje užsiminė susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius. „Mes labai rimtai analizuojame, jau antras analizavimo etapas, ryšio kelių, traukinio atstatymas tarp Gardino ir Druskininkų, pritraukiant Vilnių“, – teigė J. Narkevičius. „Ten nėra vėžių, nėra geležinkelio, apie 20 kilometrų senos vagos, tačiau ties tuo dirbame, kad netrukus būtų galima ir ta kryptimi su Vilniumi susisiekti“, – tuomet aiškino jis. „Lietuvos geležinkelių“ atstovas Gintaras Liubinas tada žiniasklaidai sakė, kad svarstomos trys krypčių iš šalia Vilniaus esančio Lentvario į Gardiną atkūrimo galimybės. Viena iš jų galėtų jungti Marcinkonis, Baltarusijoje esančią Pariečę ir pasiekti Gardiną, kita galimybė – tiesti vėžę nuo Marcinkonių iki Druskininkų ir taip pasiekti Gardiną, trečia perspektyva būtų Marcinkonis geležinkeliu sujungti su Parieče ir nutiesti atkarpą į Druskininkus. „Linijos statybos ar atstatymo pasirinkimui įtaką daro ne tik keleivių, keliaujančių turizmo srityje, bet ir krovinių gabenimo poreikiai Baltarusijos kryptimi“, – tuomet teigė „Lietuvos geležinkelių“ atstovas. 
   Apie svajones atgaivinti geležinkelį į Gardiną tuomet reportažą parengė ir LRT, kuriame buvo aiškiai įvardintos ir gresiančios problemos: „Jeigu būtų politinė valia ir būtų nuspręsta atstatyti geležinkelio ruožą iki Lietuvos–Baltarusijos sienos, tai būtų naudinga žmonėms, turizmui ir verslui. Aišku, prieš tai reikėtų atlikti namų darbus. Tačiau projektas gali susidurti su kliūtimis dėl nacionalinio saugumo, ekologijos, susitarimų su Baltarusija“. 
   „Yra labai svarbu įsivertinti tas rizikas, sunkumai gali būti dėl naujo pasienio punkto įsteigimo ir statybos pasienyje, taip pat susitarimų su Baltarusija“, – aiškino „Lietuvos geležinkelių“ atstovas Rimantas Kuliešius. „Atkurti susisiekimą geležinkeliu būtų naudinga ir Druskininkams, tačiau ruože iki valstybės sienos vėžė išardyta. Skaičiuojama, kad reikėtų nutiesti 7 kilometrus geležinkelio“, - buvo akcentuota minėtame LRT reportaže.

Rodo į Vyriausybę

   Druskininkų ir Varėnos rajono merai įsitikinę, kad geležinkelio ruožo atstatymas į Gardiną kainuotų šimtus milijonų eurų, todėl savivaldybės galėtų prisidėti simboliškai. „Jeigu dokumentų tvarkymu, tai ištisą parą, jeigu lėšomis, tai mes galvojam, kaip mokytojams atlyginimus išmokėti, o ne geležinkelius tiesti už tokio dydžio savivaldybės, kaip Druskininkai, biudžetą. Tai – nerealu“, – aiškino R.Malinauskas. „Tai turėtų būti Vyriausybės sprendimas, tai turėtų būti valstybinės reikšmės projektas“, – teigė A. Kašėta. 
Geležinkelio ruožas Vilnius–Marcinkonys–Gardinas buvo dar carinės Rusijos laikais statyto geležinkelio maršruto Sankt Peterburgas–Varšuva dalis, taip pat buvo atšaka nuo Pariečės Baltarusijoje į Druskininkus. 
   Beveik prieš du dešimtmečius geležinkelio vėžė Pariečė- Druskininkai buvo išardyta be jokių sentimentų. 2002 m. gruodį Vyriausybės nutarimu buvo priimtas sprendimas šią geležinkelio liniją ir joje esančią stotį uždaryti. Ilgalaikis turtas buvo perduotas Druskininkų savivaldybės nuosavybėn, kuri nusprendė demontuoti bėgius.

Geležinkeliu gabeno turistus ir mazutą

   R.Malinauskas dėl geležinkelio „meldėsi“ jau 2010 metais. Kaip tuomet rašė žurnalas „Transportas“, 2010-ųjų vasarį buvo planuotas tuometinio susisiekimo ministro, „Lietuvos geležinkelių“ vadovo, Varėnos rajono ir Druskininkų merų bei Seimo nario Kazimiero Uokos susitikimas Gardine su Baltarusijos transporto ministru aptarti geležinkelio linijos į Baltarusiją atnaujinimo galimybes, bet taip jis ir neįvyko. Kaimyninės šalies atstovai susitikimą tada nukėlė, pažadėję spręsti šį klausimą. 
   „Linija Vilnius – Gardinas Sovietų Sąjungos laikais buvo labai aktyviai naudojama kroviniams vežti ne tik į Baltarusiją, bet ir į Berlyną. Iš kaimyninių šalių į Druskininkus daugiausia gabendavo mazutą ir statybines medžiagas. Žlugus Sovietų Sąjungai, linija buvo nebenaudojama, todėl sustabdžius paskutinius traukinius, buvo išardyti ir bėgiai maršrutu Pariečė – Druskininkai, - 2010 m. rašė žurnalas „Transportas“. - Šiandien atkurti susisiekimą su Gardinu būtų naudinga, tačiau prieš dešimtmetį vėžė buvo išardyta be jokių sentimentų. „Lietuvos geležinkeliai“ nutraukė traukinių eismą ruože Druskininkai – valstybės siena ir 2001 m. birželį išjungė signalizacijos įrenginius, o 2002 metų gruodį Vyriausybės nutarimu priimtas sprendimas šią geležinkelio liniją ir joje esančią stotį uždaryti. Ilgalaikis turtas buvo perduotas Druskininkų savivaldybės nuosavybėn, kuri nusprendė demontuoti bėgius.    Galutinai atnaujinti geležinkelį į Druskininkus atsisakyta 2008 m. kovo 21 d. Tada Druskininkų tarybos sprendimu atsisakyta geležinkelio linijos įvado į Druskininkų savivaldybės teritoriją ir pasiūlyta keleivių vežimui iš Margionių ar kitos artimiausios traukinių stotelės organizuoti specialiais autobusų maršrutais“. 

Kam reikalingas geležinkelis iš Marcinkonių į Druskininkus?

   „Maldos“ dėl geležinkelio viešumoje vėl pasigirdo 2016-aisiais, prieš tuomet vykusius Seimo rinkimus. „Gimusieji ne šiame amžiuje skaitytojai gal dar prisimena laikus, kai iš Vilniaus į Druskininkus buvo galima atvykti traukiniu. Nebuvo jis nei labai greitas, nei patogus, nes važiavo senojo, dar carinės Rusijos imperijos nutiesto geležinkelio Peterburgas - Varšuva atkarpa nuo Vilniaus iki Baltarusijos Pariečės miestelio, o iš ten pasukdavo atgal į Lietuvą, Juzefo Pilsudskio rūpesčiu įrengta atšaka Pariečė - Druskininkai. Tokia kelionė trukdavo 4 valandas, todėl net ir XX a. pabaigos žmogui ėmė atrodyti nepateisinamu laiko švaistymu. Traukiniu naudojosi tik negausiai gyvenamų Varėnos rajono tarpumiškių kaimo žmonės ir kelios dešimtys į Baltarusiją pigesnių rūkalų bei alkoholio važinėjančių pensininkų. Druskininkų kurorto svečiai mieliau rinkdavosi brangesnę kelionę autobusu, trunkančią perpus trumpiau. Keleivių ir krovinių srautas vis mažėjo, kol „Lietuvos geležinkeliai“ 2001 m. tą maršrutą uždarė, - 2016-ųjų birželį naujienų portale DELFI rašė Romas Sadauskas- Kvietkevičius. - Atsiradus galimybei infrastruktūros objektų statybai panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą, geležinkelio atšakos į Druskininkus atstatymas tapo populiaria tema, minima prieš kiekvienus Seimo rinkimus“. 
   „Automobilių kelias iš Vilniaus į Druskininkus nuo to laiko, kai buvo uždarytas geležinkelis, išplatintas, ištiesintas ir net savaitgaliais, kai nemažai sostinės gyventojų skuba į kurortą pasilepinti SPA malonumais, spūsčių čia nebūna. O darbo dienomis iš autobusų Vilnius - Druskininkai kartais išlipa vos po kelis žmones. Paklausinėjau kelių Druskininkų sanatorijų vadovų ir nė vienas nepaminėjo, kad patirtų kokių nors logistikos problemų. Kai prireikia, didžiosios sanatorijos savo transportu atsiveža poilsiautojus tiesiai iš Vilniaus oro uosto, kiti atvažiuoja autobusais ir džiaugiasi, kad kelionė iš Vilniaus trunka mažiau kaip porą valandų. Paistalai apie minias poilsiautojų, atvyksiančių traukiniu iš Maskvos į Vilnių, o tada tiesiai į Druskininkus, baigėsi 2015 m., nutrūkus Rusijos turistų srautui dėl nuvertėjusio rublio ir V.Putino režimo pastangų izoliuotis nuo Vakarų pasaulio“, - tuomet straipsnyje minėjo R.Sadauskas-Kvietkevičius.
   Svarstydamas apie vieną iš idėjų tiesti vėžę nuo Marcinkonių iki Druskininkų, R.Sadauskas-Kvietkevičius minėtame 2016 m. komentare DELFI rašė: „Gamtosaugininkai ir vietos gyventojai jau senokai baisisi, kokiais tempais plečiasi plyni kirtimai Dzūkijos nacionalinio parko giriose, o čia tą pramonę dar žadama plėtoti. Naująja geležinkelio atšaka tarp Marcinkonių ir Druskininkų galėtų naudotis vos kelių negausiai gyvenamų Dzūkijos nacionalinio parko kaimų žmonės. Už tuos pinigus, kiek kainuoja geležinkelio tiesimas, jiems galima išasfaltuoti kelius iki pat namų slenksčio ir visą gyvenimą nemokamai vežioti vietinio susisiekimo autobusais arba padovanoti po 10 metų senumo automobilį. Ir dar liks pinigų. Nes vieno kilometro modernaus geležinkelio statyba kainuoja apie 4,5 milijono eurų, o trumpiausias atstumas nuo Marcinkonių iki Druskininkų yra 28 kilometrai. Sudauginęs skaičius gaunu 126 mln. eurų. Ir čia dar neįskaičiuotos miško išpirkimo iš privačių savininkų valstybės reikmėms išlaidos. Druskininkiečiai jau klausinėja, ar šis nedaug kam reikalingas sumanymas taip aktyviai pradėtas stumti ne todėl, kad miškus būsimos geležinkelio atkarpos vietoje prieš kurį laiką stengėsi supirkti gerai žinomas ir įtakingas ne tik šiame krašte asmuo?“.

Klausimai savivaldybei 

   „Druskonis“ vietos valdžiai vasario mėnesį nusiuntė klausimus dėl viešojoje erdvėje pasirodžiusių kalbų apie idėją atgaivinti geležinkelį į Gardiną, ar savivaldybė galvoja, kad niekas neprisimena priimto tarybos sprendimo atsisakyti geležinkelio linijos įvado į Druskininkų savivaldybės teritoriją, ar R.Malinauskas su savo komanda, prieš beveik du dešimtmečius nusprendę demontuoti savivaldybės nuosavybėn perduotą turtą - geležinkelio bėgius, prisiims atsakomybę dėl sunaikinto geležinkelio Druskininkai-valstybės siena ruožo, po kuriuo buvo pakastas baltarusiškų dujų vamzdis? Druskininkų valdžia į minėtus klausimus atsakė, jog „Administracija neturi pareigos, o taip pat objektyvių galimybių komentuoti „pasirodžiusių kalbų“, „pasirodžiusios kalbos“ nėra ir negali būti laikomos savivaldybės veikla ir/ar oficialiais dokumentais. Taip pat atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad tokios klausimų formuluotės, kaip: „Ar Druskininkų valdžia neprisimena <...>“; „Ar R.Malinauskas su savo komanda <...> prisiims atsakomybę dėl sunaikinto geležinkelio <...>“ laikytinos retoriniais svarstymais, o ne konkrečiais klausimais apie savivaldybės veiklą ir/ar oficialius dokumentus, todėl Administracija į tokius svarstymus atsiliepti neturi nei pareigos, nei objektyvių galimybių“.

Išardytų bėgių vietoje suformavo sklypus

   “Nuo vieno kraštutinumo, prie kito. Panašių realizuotų eksperimentinių užmojų, kurie realią naudą atnešė tik statytojams, buvo ne vienas. Šiuo atveju praėjo tik 18 metų tarp bėgių išardymo ir noro vėl juos tiesti, nors jokios objektyvios priežastys iš esmės nepasikeitė, nebent realizuotas nevykęs planas: išardytų bėgių vietoje, lyg pasityčiojimas iš žemės grąžinimo idėjos, buvo suformuota per 70 gyvenamosios paskirties sklypų ir Pylimo gatvė“, - vėl pasigirdusias kalbas atnaujinti geležinkelį į Gardiną komentavo savivaldybės tarybos narys, opozicijos atstovas Antanas Balkė.
   Savivaldybės tarybos nario dr. J.Šarkaus nuomone, pasvajoti apie geležinkelio atstatymą iki Druskininkų ar Gardino visada galima, ypatingai norint susireikšminti prieš įvairius rinkimus. „Tačiau tokio projekto techninio - ekonominio pagrindimo skaičiavimai tikriausiai mus grąžintų į realybę ir labai aiškiai parodytų, kad tai daugiau fantazijos sritis, niekaip nesiderinanti su sveika ekonomine logika, - tuomet komentavo dr.J.Šarkus. - Kam mažam sanatoriniam miesteliui, tokiam kaip Druskininkai, reikalingas geležinkelis? Nebent tai būtų reikalinga išeinant iš strateginių šalies tikslų, kada į pirmą vietą iškyla šalies saugumo klausimai. Tačiau šiuo atveju verta prisiminti nesenus laikus, kai geležinkelio bėgiai iki Druskininkų buvo ir jais kursavo tiek prekiniai, tiek keleiviniai traukiniai. Tai kam tada reikėjo skubiai tuos bėgius išardyti, nutraukus traukinių eismą šia kryptimi? Ar ne meras R. Malinauskas prie to labiausiai ir prisidėjo? Kiek pamenu, dėl tokių veiksmų daugelis druskininkiečių kraipė galvas ir stebėjosi, kodėl taip daroma. Tačiau „visažinis“ meras, matyt, geriau žinojo, kas geriau? Tik gerokai vėliau paaiškėjo, kas ten sėdėjo ant to tarpininkais aplipusio baltarusiško dujų vamzdžio vietoje geležinkelio bėgių. Kaip rašė laikraščiai, ant to vamzdžio „atsisėdo“ R. Malinausko dėdė (15min.lt dar 2012 m. paskelbė, kad „gamtinių dujų įmonė „Intergas“ Druskininkų istorijoje yra įdomi ne tik kaip tarpininkė, kuriai reikėjo uždirbti, bet ir tuo, kad kurį laiką vienai iš jos akcininkių UAB „Dolaurus“ vadovavo R.Malinausko dėdė iš mamos pusės“). Kas dabar slypi po R. Malinausko svajonėmis atstatyti geležinkelio bėgius į Druskininkus, kaip visada, paaiškės vėliau. Bet tai kažin ar bus visuomeninis interesas druskininkiečių labui? Greičiau jau vėl kokiam nors dėdei?“.

Ar planai iš tiesų realūs?

   „Ar šiandien dienai yra konkretesnės informacijos šiuo klausimu – kuri iš minėtų trijų krypčių turi realią įgyvendinimo perspektyvą? - „Druskonis“ šią savaitę paklausė „Lietuvos geležinkelių“. - Ar svarstoma idėja tiesti vėžę nuo Marcinkonių iki Druskininkų? Jei taip, tai per kurią Druskininkų savivaldybės ir kurorto teritorijos dalį galėtų būti tiesiama ši geležinkelio atšaka? Ar atlikti skaičiavimai, kiek tokiu atveju būtų iškirsta miško ir kokios būtų miško išpirkimo iš privačių savininkų valstybės reikmėms išlaidos? Kiek valstybei kainuotų šios krypties (tiesti vėžę nuo Marcinkonių iki Druskininkų ir taip pasiekti Gardiną) tiesimas? R.Malinauskas su savo komanda prieš beveik du dešimtmečius nusprendė demontuoti savivaldybės nuosavybėn perduotą turtą - geležinkelio bėgius, tuomet buvo panaikintas geležinkelio ruožas Druskininkai-valstybės siena, vietoj jo buvo pakastas baltarusiškų dujų vamzdis. Ar, vertinant trečią perspektyvą (Marcinkonis geležinkeliu sujungti su Parieče ir nutiesti atkarpą į Druskininkus), būtų buvę galima panaudoti senąjį geležinkelio ruožą, jei jis nebūtų sunaikintas? Per kurią Druskininkų savivaldybės/kurorto dalį dabar galėtų eiti toks geležinkelio ruožas ir kiek jis turėtų kainuoti valstybei? Ar šiuo metu realūs planai Druskininkus sujungti geležinkelio ruožu su Gardinu?“.
   Pasak „Lietuvos geležinkelių“ atstovo Gintaro Liubino, iš nagrinėjamų trijų variantų šiuo metu nėra pasirinkta konkreti geležinkelio trasa, „todėl kol kas yra pernelyg anksti kalbėti apie kertamų miškų plotus ir išlaidas, kurios galėtų būti skirtos kompensuoti privačios žemės savininkams“. Jo teigimu, galimos geležinkelio trasos yra nagrinėjamos vadovaujantis Alytaus apskrities bei Varėnos ir Druskininkų savivaldybių bendraisiais planais. „Tuo pačiu yra ieškomi šio projekto finansavimo šaltiniai ir būdai, nes nuo finansavimo galimybių ir formos labai priklausys, kokia apimtimi ir kada toks projektas galėtų būti įgyvendintas“, - pridūrė „Lietuvos geležinkelių“ atstovas.

„Druskonio“ inf.

 

  Kaip šventėm Kovo 11-ąją














R.Sadausko-Kvietkevičiaus, Leipalingio ir Vieciūnų bendruomenių nuotraukos



 Tarp svarbiausių valstybės įvykių – „Nugriautas korupcijos
 simboliu tapęs Vijūnėlės dvaras“
   Naujienų portalo 15min.lt pasakojime apie svarbiausius Lietuvos įvykius „Gerovės valstybės link“ tarp svarbiausių įvykių 2019 m. įvardintas ir „nugriautas korupcijos simboliu tapęs Vijūnėlės dvaras“.
   „Trečiasis dešimtmetis: gerovės valstybės link“ – naujienų portalas 15min.lt neseniai paskelbė pasakojimų ciklą apie svarbiausius Lietuvos įvykius. „Atsigavusi po ekonominės krizės Lietuva išgyvena vieną geriausių laikotarpių. Šalies ekonomika, paskatinta ir euro įsivedimo, sparčiai kyla, sulaukia vis daugiau investicijų, valstybė, pasistačiusi suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, įtvirtino energetinę nepriklausomybę, tapo matoma tarptautinėje arenoje. Pastarasis dešimtmetis išsiskyrė ir istoriniais atradimais. Lietuva tampa ne tik stipri ekonomiškai, bet ir saugi kaip niekada – šalyje nuolat dislokuotos NATO pajėgos, stiprėja kariuomenė, į kurią vėl sugrįžo šauktiniai. Nacionalinį pasididžiavimą sukėlė prieš Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį Liudo Mažylio Vokietijoje surastas Vasario 16-osios akto rankraštis, po ilgų paieškų atrasti legendinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai, surengtos jo valstybinės laidotuvės, taip pat – Gedimino kalne surasti 1983-1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių palaikai bei iškilmingas jų perlaidojimas“, - vardina 15min.lt. 
   Tarp reikšmingiausių praėjusių metų Lietuvos įvykių naujienų portalas mini šiuos faktus: „Gitanas Nausėda išrenkamas prezidentu“, „Ištisos kino epochos pabaiga – mirė Jonas Mekas“, „Asmik Grigorian pripažinta geriausia metų operos soliste“, „Uždarytas Lukiškių kalėjimas“, „Gaisras Alytuje: naujienų apie ekologines katastrofas virtinės vėliavnešys“, „Lietuviai sukūrė galingiausią pasaulyje lazerį“ ir t.t. 
   Kaip vieną iš svarbiausių 2019 m. įvykių Lietuvoje 15min.lt įvardino ir „nugriautą korupcijos simboliu tapusį Vijūnėlės dvarą“. „Vijūnėlės dvaro istorija daug kam buvo tapusi lakmuso popierėliu, siekiant įvertinti, ką gali Lietuvos teisėsauga kovoje su korupcija. Galų gale, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (LAT) antrą kartą paskelbus, kad pastatas turi būti nugriautas, Vijūnėlės savininkams neliko nieko kito, kaip nugriauti statinį. Tiesa, prieš tai Druskininkų valdžia dar bandė pastatą gelbėti, siūlydama, kad į dvarą gali įsikelti meno mokykla. Tačiau politikams neužtarus, o prokurorams apie tai net nesileidus į kalbas, nelegaliai pastatytas namas imtas griauti. Vijūnėlės dvaras pradėtas statyti dar 2013 metais, Druskininkų savivaldybė pritarė šioms statyboms išduodama leidimus, tačiau prokuratūra siekė pripažinti jas neteisėtomis. Dar 2017 metais LAT paskelbė sprendimą, kad Vijūnėlės pastatas turi būti nugriautas – teismas konstatavo, kad pastačius gyvenamosios paskirties pastatą kurorto apsaugos zonos antrojoje juostoje buvo pažeisti Lietuvos įstatymai“, - rašoma naujienų portalo www.15min.lt pasakojime apie trečiąjį dešimtmetį gerovės valstybės link.

„Druskonio“ inf.

 

  Lenkų pareigūnai pasienyje koronavirusą stabdo be kaukių 

                                                                         Autoriaus nuotr.

Romas SADAUSKAS-KVIETKEVIČIUS, www.delfi.lt 

   Lenkijai paskelbus, kad nuo kovo 10 d. dėl koronaviruso grėsmės prie Lenkijos-Lietuvos sienos įvesta sanitarinė kontrolė, Lazdijų-Ogrodnykų pasienio kontrolės punktą automobiliai kerta nesustodami.
   Antradienio vakarą Lietuvos pasienyje su Lenkija vyksta įprastas gyvenimas – dzūkai skuba apsipirkti į Seinų parduotuves, pravažiuoja vienas kitas automobilis baltarusiškais numeriais. Lazdijų-Ogrodnykų pasienio kontrolės punktas Lenkijos pusėje pertvarkytas – pagrindinė eismo juosta pertverta raudonais ir baltais blokais, o automobiliai nukreipiami važiuoti pro aikštelę, kurioje budi pasieniečių ekipažas ir pripučiamą palapinę pasistatė ugniagesiai. Tačiau jie ne tik nestabdo automobilių ir nesiūlo pasimatuoti temperatūrą ar užpildyti kokią nors anketą, bet ir pristabdžiusiems moja ranka greičiau pravažiuoti. Lenkų pareigūnai nedėvi apsauginių kaukių ar respiratorių, o paklausti, ar čia vykdoma sanitarinė kontrolė, tik paragino netrukdyti. Sustojau prie neveikiančios pinigų keityklos ir stebėjau jų darbą iš tolo: per pusvalandį taip ir nesustabdė nė vieno automobilio, nors pravažiavo ne vienas lengvasis automobilis lietuviškais, lenkiškais ir baltarusiškais numeriais bei lietuvių autobusas.
   Už kilometro į Lenkijos gilumą veikiančioje „Vynotekos“ parduotuvėje kalbinti lietuviai taip pat sakė pasienį pravažiavę be jokių kliūčių. „Ne, nestabdė, temperatūros nematavo. Mačiau, kaip tai atrodo Vilniaus oro uoste, tai čia lenkai kažkaip keistai – be kaukių ir baltų kombinezonų dirba. Jei koks virusas pasitaikytų, patys pirmiausia užsikrėstų“, – kalbėjo varėniškė Simona. „Juokas čia, liepė, tai stovi. Svarbiausia, kad mum važinėt netrukdo“, – džiaugėsi alytiškis Arvydas, reguliariai vežantis iš Suvalkų parduotuvių statybines medžiagas. Lenkijoje iki šiol patvirtinta 20 naujojo koronaviruso sukelto susirgimo atvejų, 467 žmonės paguldyti į ligonines įtarus jiems koronavirusą, daugiau kaip 1 tūkst. taikomas namų karantinas. 



  Savo garbingą jubiliejų pasitiko viltinga ir kupina
  sumanymų 

I.Navarackienę sveikina Tėviškės pažinimo draugijos garbės pirmininkas dr. K. Račkauskas


2017 metais Tėviškės pažinimo draugijos garbės narė I. Navarackienė Viešojoje bibliotekoje surengė asmeninę parodą, pristatant TPD tautotyros metraščio VII dalį


I.Navarackienė su Adolfo Ramanausko-Vanago broliu Albinu prie paminklo partizanų vadui Lazdijuose


1965 m. Druskininkų vaikų lopšelyje-darželyje „Ąžuoliukas“ (pirmoji kairėje - I. Navarackienė)

Eugenija SIDARAVIČIŪTĖ, 
Tėviškės pažinimo draugijos Druskininkų skyriaus narė

Trumpu laiškeliu gimtinėn užklysiu,
Netikėk, jei mirusiai skambės varpai,
Kai sutrūks retežiai, aš tada sugrįšiu,
Kelią man parodys dangaus švyturiai.
                          I.Skliutaitė-Navarackienė „Gimtinei“

  
Prieš 95-erius metus kovo 9 d. Izabelė Skliutaitė Alytaus apskrities Daugų valsčiaus Dvarčėnų kaime išvydo Savingio ir Deluko ežerų vandenis, šalčio nepabūgusias mėlynąsias žibuokles, šilagėles. O gėlės, pasak J. V. Gėtės, tai žemėn nukritusios ir pražydusios žvaigždės. Deja, šitas kaip žydrynė mėlynas jos padangių šviesulys ne visada laimę lėmė. Užguldavo žvaigždę juodieji debesys, o pačiai tekdavo net giltinei žiūrėti į akis...
Neturtingų dzūkų 11-os brolių ir seserų šeimoje augusią basakoję mergaitę nuo pat vaikystės gyvenimas mokė pažinti vargą, užgrūdino fiziškai. Laimei, ją supo ypatinga patriotiška aplinka: du dėdės – Nepriklausomybės kovų savanoriai, tėvas ir brolis Vincas – 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai.
   16-metė Izabelė įstoja į Alytaus pedagoginę mokyklą, apie kurią prisiminimų knygoje „Brydė išlieka ne tik pievoj“ taip atsiliepia: „Labai nepalanki ji buvo Maskvai ir lietuviškiems okupantams“. Antraisiais mokslo metais, būtent 1942-aisiais, jau įsijungia į pogrindinę Konstantino Bajerčiaus vadovaujamą ateitininkų organizaciją.
   I.Skliutaitė taip pat buvo ir Lietuvos laisvės armijos (LLA) – antinacinės karinės pasipriešinimo organizacijos – narė. Suimtiems 3 jaunuoliams, siunčiamiems į reicho darbus, įnešė į Alytaus areštinę mažą pjūklelį grotoms išpjauti. Jie pabėgo į laisvę. Antrosios rusų okupacijos metu padėjo besislapstantiems nuo kariuomenės. 1945-ais I. Skliutaitė – partizanų vado Vaclovo Voverio-Žaibo ir jo pavaduotojo Kosto Mačionio-Žvalgo ryšininkė Ramunė, nes plaukuose nešiojo šią gėlelę. Priesaikos metu pažadėjo nieko neišduoti, neparduoti, visas jėgas skirti Lietuvos išlaisvinimui. (Jau pats merginos vardas hebrajiškai reiškia „prisiekiu Dievu“). Talkino į mišką išėjusiems seminarijos dėstytojams Adolfui Ramanauskui, Antanui Kulikauskui ir mokytojams Vytautui Duliūnui-Laimučiui, Juozui Lepeškai-Jazminui. Gavo naują Jūratės slapyvardį. Palaikė ryšį su jais, dėl pavestų užduočių lankydavosi įvairiose Dzūkijos vietose. Parūpindavo kovotojams šiltų drabužių, ginklų, medikamentų, platino partizanų pogrindinę spaudą. Už pasiaukojamą darbą miško broliai ją apdovanojo juostele „Už narsumą – drąsą“.
   1946 m. birželio 23 d., nespėjusią išlaikyti lietuvių kalbos valstybinio egzamino, areštuoja. Įkalčiai – šoviniai, vaistai, partizanų spauda, Lietuvos herbas, laiškai. „Gal ir Dantės „Pragare“ nesurastume tiek kančios, kiek slypėjo čia, Alytaus KGB „baltojoje pilaitėje“, – taip Izabelė apibūdino žiaurius tardymus pirmame kalėjime. Po to išvežė į Lukiškes. Ten 8 mėnesius toliau kentėjo tardymų kančias. Nuteista 10 metų lagerio ir 5 tremties.  Pirmiausia buvo atvežta į Kemerovo srities Jają, priklaususią Kuzbaso koncentracijos stovyklų grupei. Vėliau kalėjo Karagandos sustiprinto režimo lageryje Karabase, 12-oje ir 14-oje plytinėse, Aktase. Vežiojo vagonėliu plytas į džiovinimo kamerą ir iš jos. Vėliau dirbo „pečkuriu“ katilinėje. Kūreno dvi didžiules krosnis plytoms džiovinti ir 4-5 m. aukščio katilą vandeniui šildyti. Reikėjo iš krosnių iškrapštyti sudegusių kuro liekanų luitus ir karučiais prieš kalną išvežti į teritoriją. Kartą, gerokai nusiplūkusi, vidurnaktį užsnūdo. Katilas įkaito iki kritinės ribos. Laimei, sapne ją pažadino tėtis. „Dar minutė, sekundė ir iš jo būtų likusios tik skeveldros, o iš manęs šlapia vieta“, – taip gresiančią baisią nelaimę aprašė autorė atsiminimų knygoje „Brydė išlieka ne tik pievoj“. 
   Kol atsidūrė Spasko lageryje, teko sunkiausi darbai statybose, fabrike, miške, akmens skaldykloje, cemento gamykloje. Jei ne gydytojo, kalinio ukrainiečio išradinga rentgeno nuotrauka su kapeikų monetomis, nebūtų dėl „atsivėrusių kavernų“ plaučiuose atvežta į šį mirtininkų lagerį. Spaske kalinė šiek tiek atsigavo. Čia kaip „oro paštininkė“ sugebėjo per 70 m. nuotolį permesti prie akmenėlių pririštus laiškus iš moterų į vyrų zoną.
   Kai pagaliau I. Skliutaitė po devynerių metų grįžo į Lietuvą, rado išblaškytą šeimą, sudegusį namą. Apsigyveno tvarte. 70 km pėsčia nukeliavusi, pasiekė Druskininkus. Čia, padedama gerų žmonių, įsidarbino vaikų darželyje auklėtoja. Po trejų metų ištekėjo už buvusio politinio kalinio Adolfo Navaracko. Kaip teigiama jubiliatės knygoje „Pažadinta atmintis“, jis Lietuvoje atrado 40 archeologijos, istorijos paminklų ir aprašė moksliniuose straipsniuose. 
   1971 m. I. Skliutaitė-Navarackienė įstojo į Šiaulių pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių. Diplominį darbą „Vaikų 5 – 7-erių m. tarpasmeninių santykių ypatumai“ taip puikiai parašė, jog Sovietų Sąjungos aukštųjų mokyklų konkurse buvo įvertintas II laipsnio diplomu ir pakviesta į Dagestano Machačkalos universitetą skaityti šia tema pranešimą, sulaukusį didelio pasisekimo.
   Mėgo turistines keliones. Aukščiausioje Karpatų Goverlo viršukalnėje prie paminklo pritvirtino lietuvišką trispalvę vėliavėlę. 1988–1990 m. dalyvavo Atgimimo akcijose, mitinguose, Baltijos kelyje. Sausio 13-ąją buvo sužeista prie Televizijos bokšto, budėjo KGB rūmuose, 45 dienas badavo prie Parlamento, gindama ambasadoriaus Stasio Lozoraičio teises. 1990–1995 m. – Druskininkų miesto tarybos deputatė. Vadovavo politinių kalinių chorui, vėliau ansambliui „Dainava“.
   I.Navarackienė nuo pat pirmųjų Tėvynės pažinimo draugijos atkūrimo metų aktyviai dalyvavo jos veikloje. Ilgą laiką buvo aktyvi pagalbininkė, vedamųjų straipsnių autorė, leidžiant „Gimtinės“ laikraštį, nuolatinė draugijos pažintinių projektų bei tėviškės pažinimo fondo leidinių rėmėja. Tautotyros metraščius papildė įdomia ir vertinga medžiaga. Jai suteikti Garbės mecenatės, Tautotyros sąjūdžio šviesuolės titulai.
   Apdovanota Švietimo žymūno ženkleliu, Sausio 13-osios LNG medaliu, Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Amerikos biografų instituto pripažinta 1998 m. Pasaulio moterimi, įteiktas diplomas ir 2000-ųjų m. aukso medalis.
   Yra išleidusi 3 atsiminimų prozos ir poezijos knygas, Druskininkų lietuvių vaikų darželio metraštį.
   Laisvės kovų dalyvė svajojo regėti jaunąją kartą, degančią meile savam kraštui: „O tu, jaunime, pakelk akis į dangų, rankas – į darbą, tada ir suklestės mūsų brangi Lietuva, dėl kurios tiek daug aukų sudėta“ (I.Skliutaitė-Navarackienė „Pažadinta atmintis“). 
Nepaprastai skaudu, jog 2010 m. jos pačios dukra, psichologė, logopedė, muzikė, mokėjusi 6 kalbas, netikėtai užgeso. Gentvilės netektis motinai – tebekraujuojanti žaizda...
   Profesorė O. Voverienė leidinyje „Lietuvaitė“ ją charakterizavo tokiais svariais žodžiais: „Štai tokia mūsų Izabelė Skliutaitė- Navarackienė, Lietuvos patriotė ir didvyrė, savo gražų gyvenimą ryškiai įrašiusi į XX amžiaus Lietuvos istoriją.“ Nors I.Navarackienei teko iškęsti tiek daug kančių, vis dėlto ji nuveikė kalnus darbų. Tiesiog stebuklas, jog šį aušrojantį pavasarį, kai Lietuva šventė Kovo 11-ąją, viltinga, kupina sumanymų pasitiko ir savo garbingąjį Jubiliejų. Telaimina Dievas Jai skirtus gyvenimo takus ir kelius...

 

  Groblios mūšis – klausimai su atsakymais ir be jų

Lietuvos partizanų Antano Subačiaus-Tauro ir Flioro Černiausko-Vasario žūties vieta prie Snaigupės


Fliorus Černiauskas-Vasaris iš Lipliūnų


Dainavos apygardos partizanai Antanas Subačius-Tauras (kairėje) ir Petras Kasiulevičius-Tigras

Rimantas ZAGRECKAS
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras

   Besidominčių pokariu arba jį prisimenančių Dzūkijos krašto žmonių daugumai gerai žinomas terminas ,,Groblios mūšis“. Jis vyko 1947 m. kovo 16-17dienomis, dėl to, artėjant šiai datai, iškyla proga apie jį pakalbėti. Pateiktos mintys ne tiek dėl to, kad priminimas padeda neužmiršti. Istorijos moksle nuo 19 amžiaus 2-os pusės taip jau priimta, kad šios profesijos žmonės turi stengtis, jog kalbos apie praeitį būtų kaip galima arčiau tos kažkada prabėgusios tikrovės. Čia ir iškyla problemėlė, nes, šių eilučių autoriaus manymu, tiek šio krašto žmonių buitinėse, tiek šio krašto šviesuolių rašytiniu pavidalu pasirodančiose kalbose tas ,,Groblios mūšis“ nusakomas ne visai taip, kaip jis greičiausiai vyko iš tikrųjų. Nėra ir, matyt, niekada nebuvo žmogaus, kuris tų įvykių metu būtų nuo Snaigupės kaimo kalvų žiūrėjęs žemyn į Groblios upelio slėnį ir stebėjęs visą įvykių dramą. Iki šiol visi mes, tiek pokario amžininkai, tiek dabar gyvenantys praeities gaivintojai prisimename ir dažniausiai kalbame tik apie dalį, tik apie šio įvykio kurį nors fragmentą, o mūšio apibendrinta panorama, šių eilučių autoriaus nuomone, kol kas dar nenutapyta. Mes ir nekeliame sau užduoties nupiešti galutinį ir įvairiaspalvį paveikslą, bet ryškesnius pradinius kontūrus tikimės pavaizduoti.
   Istoriko darbo patirtis tik patvirtina banalią tiesą, jog remtis vien žmonių atmintimi – tiesiausias kelias į mitų kūrybą. Dėl to daugiau kalbėsime apie tai, apie ką teleidžia kalbėti dokumentai, kad ir kokie jie kritikuotini, kad ir kokie jie įtartini, nes kalba eis apie, švelniai tariant, didesnio sąžiningumo ir pagarbos tiesai nepuoselėjusių institucijų – NKVD ir KGB – paliktus rašytinius liudijimus.
   Daugumos įvykių pasakojimo logika reikalauja iš pradžių paliesti atsitikimo užuomazgas, t. y. nuo ko viskas prasidėjo. Kiek mums žinoma, įžangos versijų yra ne viena. Pasak knygos „Žmonių likimai Druskininkų krašto okupacijų metais“ (Druskininkai, 2005) autoriaus Vytauto Valentukevičiaus, pretekstas buvo nežinomo ,,atvykėlio“ vizitas pas Snaigupės gyventoją Tomą Aleksonį 1947 m. kovo viduryje. Jis lyg ir buvo, šių dienų terminais kalbant, verslininkas-prekybininkas, nes ,,prašė parduoti grūdų ir siūlė prekių“. Pas šeimininką susidūręs su partizanais, išskubėjo į Druskininkus, o iš ten netruko prisistatyti čekistai. Tenka pripažinti, jog versija tiesos pavidalo nestokoja. Daug tuo metu buvo vadinamųjų maršrutinių agentų, dėl išgalvotų priežasčių šmirinėjančių po apylinkes tikintis aptikti ,,banditų“ pėdsakus. Bėda tame, kad dokumentuose čekistai niekur neužsimena, jog Druskininkų NKVD į Snaigupę būtų atlėkę po to, kai ,,gavo agentūrinės informacijos“. Pvz. plačiausią mums žinomą ,,Groblios mūšio“ aprašymą palikęs MGB Varėnos skyriaus Kovos su banditizmu poskyrio viršininko pavaduotojas majoras Grišinas savo pranešime SSRS valstybės saugumo ministro pavaduotojui generolui majorui Kapralovui kalba, jog 10 čekistų su J. Grušausko-Siaubo būrio partizanais (apie 20-30 vyrų) susidūrė Snaigupėje po to, kai ,,su užduotimi“ pabuvoję Ricielių kaime pasuko atgal į Druskininkus – kovo 16 d. 16 valandą.    Nemaloniausia čekistams aplinkybė buvo ta, jog partizanai turėjo galingesnius ginklus – kulkosvaidžius (nežinia kuo remiantis, bet rusai jų priskaičiavo mažiausiai 5). Vienareikšmiškai pasakyti, ar susirėmimas buvo atkaklus, ar trumpalaikis, sunku. Minėtas dokumentas liudija, jog truko iki vakaro, bet vėlesniuose raštuose laikas sutrumpėja iki vienos valandos.
   Tikslesniais skaičiais gana sunku kalbėti ir apie įvykio aukas. Neabejotina, kad ,,Siaubo“ būrys neteko J. Vitkaus-Kazimieraičio laikais buvusios ,,A’’ apygardos štabo ryšių skyriaus viršininko A. Subačiaus-Tauro iš Kibyšių kaimo ir F. Černiausko-Vasario iš Lipliūnų, buvo ir sužeistų (mūšio vietą vėliau tyrę čekistai rado krauju pažymėtas dar 7 vietas, šie skaičiai vėlesniuose dokumentuose tapo ,,devyniais užmuštais banditais“). Kiek prarado NKVD-istų pusė, minėtoji ataskaita nutyli. Kalba tik apie žuvusį grupės vadą leitenantą M.P. Šubiną ir sunkiai sužeistuosius. Vėlesnės suvestinės kalba apie 3 žuvusiuosius. Galima spėti, jog gyvi liko mūšio dalyviai - skyriaus vadas jefreitorius V.M. Jefimenko, eiliniai A.F. Solovjovas, A.I. Šemerinas ir S.A. Rogožnikovas, kurie buvo numatyti pristatyti piniginėms premijoms gauti. Kitos dienos rytą 9 val. iš Varėnos LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojo pulkininko Leonovo adresu nukeliavo telegrama prašant į Druskininkus atsiųsti keturis sanitarinius U-2 lėktuvus sunkiai sužeistiesiems išgabenti. 
   Šiomis trumpomis pastabomis mūšio aprašymą galima būtų ir baigti, bet nepatogumas tas, kad prie kovo 16 d. įvykių labai ,,prilipę’’,t.y. labai susiję vėlesnieji. Jau tos dienos vėlų vakarą arba vidurnaktį per radiją pranešimus apie susirėmimą gavo Leipalingio, Seirijų, Merkinės ir Marcinkonių garnizonai. Kaip galima spėti, po ,,radijo konferencijos’’ jie ėmėsi koordinuotų veiksmų ir pabandė mūšio vietovę apsupti. Pirmieji iš vakarinės pusės apie 2 val. nakties išlėkė leipalingiškiai ir jau 3-ią valandą buvo Ricielių kaime prie Petro Potelio sodybos. Jie netikėtai užklupo pro šalį važiavusius B.Kisielių-Karvelį ir S.Kuckailį-Girėną iš Mikalinos kaimo bei A. Urboną-Varną iš Šutronių, visus nušovė, o po to nusivežė kūnus į Leipalingį ir jų ilgai negalėjo atpažinti: balandžio 4 d. MGB Lazdijų skyrius iš Vilniaus gavo pakartotinį paklausimą paaiškinti, kas gi vis dėlto tie nušautieji? Kovo 17 d., apie 7 val. ryto, prisistatęs Merkinės garnizonas per Navikų ir Liepiškių kaimus supo Ricielius iš rytinės pusės. Marcinkoniškiai turėjo blokuoti pietines prieigas Ringėliškių kaimo apylinkėse. 
   Kovo 17 d. įvykiai yra paslaptingiausi, kadangi, nepaisant apsupimo ir visuose keliukuose išstatytų sargybų, šių apylinkių kaimų suimtų 27 gyventojų tardymo, atrasti bent vieną Groblios mūšio dalyvį partizaną čekistams taip ir nepavyko. Jie ištirpo be žymesnių pėdsakų, palikdami mums klausimą, kas gi iš tikrųjų buvo ten susikovę vyrai? Ar, tarkim, tie, kurie, čekistų agento ,,Jegorovo“ žiniomis, kovo 13-14 d. buvo susirinkę Liškiavoje pas Juozą Česnulevičių ir Andrių Matulevičių (čia vyko kažkoks 18 vyrų iš ,,Siaubo“ būrio pasitarimas, iš kurio jie išvažiavo vežimais), ar tiesiog vietinių kaimų gyventojai, kovo 16-17 d. naktį išslapstę ginklus savuosiuose namuose ir kitą dieną suvaidinę nekaltus ūkininkus?
   Plačiau su mūšį nusakančiais dokumentais galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo KGB operatyvinę veiklą nusakančiame fonde Nr. 41, aprašas 1, 1833 byloje.

Paieška



Ar pritariate nuomonei: "Vagia, bet ir miestui duoda"
Pritariu
Nepritariu
Tai nusikaltimas


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

T-shit
onita.lt

Prekyba lauko durimis

Vadovų paieška

IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


Svetainių kūrimas

Ieškomi skrajučių platintojai Druskininkų mieste.
Darbo pobūdis: Reklaminės medžiagos (skrajučių, lankstinukų) platinimas į daugiabučių namų pašto dėžutes.
Darbas būtų papildomas, derinant prie pagrindinio darbo.
Darbo patirtis būtų privalumas.
Susisiekti galite
el. paštu:
personalas@avaneta.lt arba
tel.+370 694 09040
.


Paminklai ir akmens
gaminiai


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.