Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  Prisiekęs tiesai: kunigas Robertas Grigas - 
  Nuoširdūs sveikinimai 60-mečio proga!
Šių metų kovo 2 d. mūsų žemietis kunigas Robertas Grigas pažymėjo savo gyvenimo 60-ąją sukaktį. Nors daugeliui jo asmenybės pristatinėti nebūtina, nes savo darbais laisvės vardan yra pakankamai žinomas, jubiliejinio gimtadienio proga darsyk primename kunigo 60-ies metų gyvenimo įvykius, kurie liudija mūsų krašto žmonių savigarbą ir indėlį siekiant Nepriklausomybės. 
Kaip žinia, R.Grigas gimė vokiečių kalbos mokytojo ir jaunos medikės, po studijų Kaune atkeltos dirbti į Leipalingį, šeimoje. Tai buvo suvalkietės ir dzūko, praktikuojančių katalikų ir Lietuvos patriotų, šeima, kurioje, pasak R. Grigo, „gražiai susipynė dviejų labai savitų Lietuvos etnografinių regionų religinės ir kultūrinės tradicijos, viena kitą papildydamos“.


Kun. R.Grigas tradiciniuose signatarų pusryčiuose Prezidentūroje š.m. kovo 10 d.
                                                         V.Skaraičio nuotr., lrytas.lt


5-metis Robertas su tėveliais Anele ir Antanu Grigais Leipalingyje, Sodų gatvėje, kur šeima gyveno pas buvusį Lietuvos pasienio policijos tarnautoją, tremtinį Joną Balaiką


1982 m. Išleistuvių į sovietų kariuomenės rekrūtus dieną Leipalingyje
                             Nuotraukos iš asmeninio kun. R.Grigo archyvo

8diena.lt, žurnalas “Kelionė” 

   R. Grigas gimė 1960 m. kovo 2 d. Leipalingyje, kur baigė ir vidurinę mokyklą, Nuo 1976 m. dalyvavo Eucharistijos bičiulių, taip pat blaivybės sąjūdžio veikloje. 1978–1982 m. studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Tuo metu įsitraukė į žurnalo „Vytis“ leidybą, bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ ir pogrindžio žurnalu „Aušra“, juos platino. 1982 m., po kratos bendrabutyje, buvo išbrauktas iš studentų sąrašų ir paimtas atlikti karinės prievolės sovietų armijoje. Viešai atsisakė duoti SSSR kario priesaiką ir dėl to turėjo kęsti valdžios represijas. 1985 m. pradėjo slaptas studijas pogrindžio kunigų seminarijoje. Dalyvavo ir sakė kalbą 1987 m. rugpjūčio 23 dienos mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo, Vilniuje. Netrukus po to įšventintas kunigu. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, per 1991 metų Sausio 13 dienos įvykius Parlamente aukojo šv. Mišias. Ilgametis Lietuvos „Caritas“ bendrijos generalinis direktorius, dirbo sielovados darbą „Ateities“ federacijoje, bendradarbiauja katalikų spaudoje.
   Nuo 1975 m. rašė (slapyvardžiais Rasūnas, Skaidrūnas, Rūtautas), savilaida leido ir nelegaliai platino eilėraščių rinkinius „Benamės svajos“, „Kelias Lietuvon“, „Katakombų gėlės“, „Marijos ašara“, parašė atsiminimus apie armiją „Rekrūto atsiminimai“. 1998 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus trečiojo laipsnio ordinu. 
   Fragmentai iš spaudai rengiamos knygos „Laisvė ir tikėjimas II: krikščioniškieji trileriai sovietmečiu“. Parengė Reda Sopranaitė ir Andrius Navickas.

Mokykloje 

   Mokiausi Leipalingio vidurinėje mokykloje. Pamenu tokį skaudoką vaikystės momentą, kai po iškilmingos ceremonijos mokykloje, kada visi, be išimties, klasėje gavome spaliuko žvaigždutes į atlapus, grįžau namo patenkintas, o mano tėtis, tos pačios mokyklos mokytojas, tiesiog nuplėšė tą ženkliuką ir metė žemėn, sakydamas: „Tu ką, išdavikas, kad šitą nešioji? Juk tai Leninas, kuris buvo budelis.“ Nieko tokio, aišku, nežinojau, bet tėvo reakcija padarė labai gilų įspūdį, suvokiau, kad spaliukai ir kitos organizacijos yra ne nekaltas žaidimas, bet pasirinkimas, kad čia turiu būti tvirtas. Nes net nejučiomis galiu tapti savo tautos išdaviku. Daugiau niekada gyvenime to ženkliuko nenešiojau, nors, kiek žinau, tėvams buvo daromas didelis spaudimas, aiškinama, kad jų sūnus netinkamai elgiasi („susigadins sau gyvenimą, o nieko tuo nepasieks“); esą reikia protingiau elgtis, juk čia smulkmena, ir dėl tokių dalykų neverta konfliktuoti su sistema.
Kai kiek vėliau buvau verčiamas stoti į pionierių organizaciją, jau pats atsisakiau. Argumentavau, kad esu giliai tikintis, o pionierių organizacijoje oficialiai buvo propaguojamas ateizmas, buvo teigiama, kad, jei priklausai pionierių ar komjaunuolių organizacijai, jau nebegali būti tikintis. Dalis mokytojų tokius kaip aš, atsisakiusius stoti į ateistines organizacijas, palikdavo ramybėje, tačiau buvo ir tokių, kurie atkakliai agituodavo, organizuodavo įvairias užklasines valandėles, renginius, o kartais net viešai kviesdavo prie lentos, gėdindavo, apšaukdavo atsilikusiais, neatsikračiusiais prietarų, neišmanėliais. Suprantama, jog kvaila reikalauti, kad žmogus keistų pažiūras pagal įsakymą, tad ir tokios radikalios, bukos ateizacijos poveikis vaikystėje gal ir nebuvo labai veiksmingas, nes lietuviai mokytojai, kad ir įtraukti į sovietinę ideologinę sistemą, puikiai suprato to, ką turėtų diegti, absurdiškumą. Jie mums neretai net sakydavo, kad mes galime privačiai galvoti, ką norime, šeimoje kalbėtis apie tikėjimą ar jį praktikuoti, bet dėl šventos ramybės turime viešumoje vykdyti instrukcijas: stoti į spaliukus, pionierius, komjaunuolius, dalyvauti ateistinėse valandėlėse – esą visiems taip bus geriau. Tuo metu buvo labai paplitusi nuostata, kuria, kiek suprantu, daugelis bandė kažkaip savo konformizmą pateisinti: kakta sienos nepramuši. Prieš mus tokia galinga sistema, kad mes daug daugiau galime nuveikti ne atvirai su ja kovodami, bet nutylėdami, formaliai paklusdami. Neviešai būdavo užsimenama, kad turime gerai mokytis, pasiekti svarbių postų, stoti į Komunistų partiją, tegu joje būna daugiau lietuvių nei rusų, ir tai geriausias būdas, kuriuo galime padėti Lietuvai. Na, o jei maištausime, nepaklusime, tai ir save pražudysime, ir didesnių Maskvos represijų visai tautai, girdi, užtrauksime.
   Mano įsitikinimu, konformisto laikysena jaunam žmogui nėra natūrali. Akivaizdi neteisybė, prievarta turi savaime sukelti idealistiškai nusiteikusio jauno žmogaus, ypač krikščionio, pasipriešinimą. Tad mes, nenorintys paklusti, susitaikyti, natūraliai ieškojome kitų, į mus panašių, būrėmės draugėn, galvodami ne apie kokią nors revoliuciją, bet pirmiausia apie vidinę būtinybę gyventi pagal savo įsitikinimus, nepataikaujant ir netarnaujant teroro sistemai. „Gyventi be melo“ – kaip garsiame moralinio pasipriešinimo manifeste kvietė Solženicynas.

Neformali mokykla 

   Palanku buvo tai, kad mano paauglystėje Lietuvoje jau ėjo atgimusi pogrindinė spauda, vyko Katalikų Bažnyčios moralinis pasipriešinimas okupantams, kuris veiklių ir drąsių kunigų, tokių kaip Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas, dėka vis stiprėjo. Dalyvaudami Bažnyčios gyvenime mes, tikėjimu gyventi siekiantys jauni to meto lietuviai, susipažinome ir su aktyviais pogrindžio spaudos platintojais įvairiuose Lietuvos regionuose. Kiekviename regione buvo galima atrasti drąsesnių kunigų, kurie išdrįso plaukti prieš sovietinės valdžios diktato srovę.
   Labai svarbi mano kartos dvasinei brandai buvo ir tarpukario bei išeivijos lietuvių literatūra, kurios sovietiniam režimui nepavyko sunaikinti. Užsienio radijo – „Amerikos balso“, „Laisvės“, BBC, „Vatikano radijo“ – programos pasakodavo apie tuos gyvenimo okupacijoje aspektus, apie kuriuos oficialioji žiniasklaida tylėjo.   Taip pat pradėjo iš bausmės vietų grįžti pirmieji už pogrindžio spaudos leidybą nuteisti disidentai, tokie kaip Petras Plumpa ar Nijolė Sadūnaitė. Tai dar labiau sustiprino tą dvasinę kristalizaciją, kurios sovietinė valdžia ne veltui bijojo ir bandė visaip sutrukdyti politiniams kaliniams, tremtiniams grįžti į savo gimtąsias vietas. Buvo bijoma jų įtakos jaunajai kartai, kuri tiesiogiai pokario represijų nebuvo išgyvenusi. Formavosi Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Tai buvo katalikų bandymas ugdyti sąmoningą tikėjimą, gyvą santykį su eucharistiniu Jėzumi. Buvo stengiamasi įtraukti į tą judėjimą pirmiausia jaunus žmones, gelbėjant juos nuo masyvaus sovietinės administracinės sistemos spaudimo. Eucharistijos bičiulių veikla labai prisidėjo prie nonkomformistinės, vertybinės pozicijos stiprėjimo visuomenėje.
   Jau mokyklos metais mes dalyvaudavome nelegaliuose jaunimo susibūrimuose, į kuriuos buvo kviečiami savo tikėjimo, veiklos liudijimu pasidalinti drąsūs kunigai ar pasauliečiai. Drauge švęsdavome ne tik religines, bet ir tautines šventes. Pavyzdžiui, Vasario 16-osios šventimą stengdavomės pateikti viešumoje kaip kieno nors gimtadienio paminėjimą. Netikėtai užgriuvę kontrolieriai iš KGB nesumodavo, kaip prikibti, kai kuris nors iš dalyvaujančių jaunuolių pateikdavo pasą su įrašyta gimimo data vasario šešioliktąją dieną. Nors, spėju, visiems buvo aišku, kas iš tiesų čia vyksta…
   Papurtymai, paskui aktyvesnių dalyvių tardymai vyko nuolat. Ir, manau, čia buvo ir tam tikra mokykla, jaunimo grūdinimas, kaip mūsų dvasios tėvai, ypač kunigas Juozas Zdebskis, pabrėždavo.   Rekolekcijose jis sakydavo, kad jeigu vyksta šliaužiantis, lėtas, neregimas tautos ir religijos naikinimas, su kuriuo visi lyg ir apsiprato ar net susitaikė, tai reikia sąmoningai išprovokuoti, sukurti sukrečiančios kančios situaciją, ir tik taip galima padėti kitiems atsikvošėti. Kunigas J. Zdebskis kartojo, kad šiandien, jeigu norime ką nors pasakyti pavergtai visuomenei taip, kad ji iš tiesų išgirstų, tai prabilti jai tegalime iš kalėjimo. Jis pabrėždavo, kad reikia drąsiai eiti į kalėjimą, sąmoningai rinktis kankinystę dėl tiesos, nes tik taip galima gydyti sutrikusią ir pradedančią su vergija susitaikyti tautą. Šie teiginiai nebuvo tuščias avantiūrizmas, nes pats kunigas J. Zdebskis ir jo bendražygiai buvo labai nuolankūs, stiprių krikščioniškų nuostatų žmonės ir niekada nesiekė sau nei žinomumo, nei valdžios, garbės ar paminėjimo per užsienio radiją. Jie niekada nestūmė kitų į pavojų vietoj savęs, niekuo nesidangstė, bet patys drąsiai eidavo ten, kur pavojingiausia. Jie liudijo ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, apeliuodami į žmogaus moralinius pagrindus: būtent krizinė situacija išbando, ar tu iš tiesų rimtai priimi savo vertybinius pamatus, ar turi drąsos dėl jų nukentėti, aukotis. Tai buvo iššūkis kiekvienam iš mūsų, į kurį kiekvienas turėjo atsakyti asmeniškai.

Tęsinys kitame numeryje


Paieška



Ar pritariate nuomonei: "Vagia, bet ir miestui duoda"
Pritariu
Nepritariu
Tai nusikaltimas


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

T-shit
onita.lt

Prekyba lauko durimis

Vadovų paieška

IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


Svetainių kūrimas

Ieškomi skrajučių platintojai Druskininkų mieste.
Darbo pobūdis: Reklaminės medžiagos (skrajučių, lankstinukų) platinimas į daugiabučių namų pašto dėžutes.
Darbas būtų papildomas, derinant prie pagrindinio darbo.
Darbo patirtis būtų privalumas.
Susisiekti galite
el. paštu:
personalas@avaneta.lt arba
tel.+370 694 09040
.


Paminklai ir akmens
gaminiai


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.