Pirmas

NAUJIENA!

Šiame numeryje

Miesto žinios
Policijos žinios
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Videolaidos

Druskininkai

Viešbučiai
Menai

Druskininkų apylinkės

Turauskų sodyba
Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija




Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



  „Metai kaip vanduo nutekėjo, rodos, ir brydės nepaliko“ 

84-erių metų I. Oliškevičienė, vairuodama automobilį, užmiršta senatvės bėdas


Ponia Irena su seserimi Elžbieta (sėdi) ir jos vaikais - dukra Irute ir sūnumi Valerijumi


Irenos Oliškevičienės sodyba su atstatytu kryžiumi Švendubrėje


Ant kryžiaus išlikęs užrašas lenkų kalba


Senovinis svirnas, kuriame teko gyventi, kol atgavo namus 




Irena su vyro seserimis Irena ir Jule prie Švendubrės koplyčios

Izabelė ŪSIENĖ

   Lengvai surandu Irenos Oliškevičienės sodybą Švendubrėje – kuklus, bet grakštus tarpukario laikų namelis, pasilypėjęs ant aukštumėlės. Už jo svirnas – kaip buvo įprasta vėlgi kiekvienam kaimiečiui, kai sodybvietes projektavo patys kaimo žmonės. Priešaky – kryžius – naujas, neseniai atstatytas, ir šiandien išdidžiai ženklina sodybą, kurioje žmonės bičiuliaujasi su Dievu. Prie jo galima pasimelsti, Dievulio paprašyti, pasiguosti, prisiminti ir apmąstyti savo gyvenimą. 
 
  
Mane sutinka moteris, kurios veidas spinduliuoja ramybę ir susitelkimą. Jos nereikia klausinėti – savo gyvenimą atskleidžia ramiai - perdėm nesureikšmina išgyventų dalykų. Betgi aš klausau – tokia šiandien mano užduotis, iškart tą pajutau – išklausyti šią moterį, kuri tikrai turi ką prisiminti. Mane įsileidžia į savo prisiminimus, nėmaž nesijaudindama, kad bus ne taip suprasta. O ir turi kalbėjimo dovaną – moka aiškiai, sklandžiai pasakoti ir prikaustyti klausytojo dėmesį.
   - Jūsų sodyba tokia autentiška. Kaip pavyko apsaugoti nuo europinių atnaujinimų? 
  
- Senąjį kryžių 1945 m. pastatė mamos broliai Antanas, Juozas, Stasys ir Bronius. Tuomet šioje pirkioje jau gyveno vokiečiai, o mes glaudėmės senoje troboje. O statyta ši troba 1939 m. – vėlgi tie patys broliai pasidarbavo iš peties. Taigi dar nespėjus apsigyventi naujoje troboje, tada atėjo vokiečiai ir sako: ,,Atiduok raktus”. Tik 1945 m. persikraustėm čia. Ant svirno lenkiškai buvo užrašyta: ,,Nuo karo, bado ir ugnies gelbėk mus, Viešpatie”. Užrašyta lenkiškai kreida, bet išliko net iki mūsų laikų. Kai 2018 m. kryžių mano vyras perstatė iš naujo, ant jo kamieno užrašas išdrožtas taip pat lenkiškai. Kitaip sakant, kryžiaus istorija kartu su mūsų gyvenimu.
   - Kas jūsų tėvai?
   - Tėvai – Jonas Oidečka, mama Marija Prapiestytė – Oidečkienė - atėjo in marčias iš Azierkų kaimo. Mūsų buvo keturios seserys: Agota, Evelina, aš - Irena - ir dar Elžbieta. Dabar likome su Elžbieta dviese. Taip jau susiklostė gyvenimas.
   - Kaip sekėsi gyventi tais neramiais laikais?
  
- 1949 m. per Šv. Juozapą vežė į Sibirą. Tėvas jau buvo miręs 1948 m. – taigi likome su mama. Nuo šiol ji ir tapo šeimos galva. Aš, mama ir Valė tą dieną išėjom į atlaidus Pervalkoje. Namuose liko Evelina ir tėvo brolis Adomas – dar buvo neženotas. Atvažiavo stribai, sukrovė viską į sunkvežimį ir išvežė į Druskininkus, į buvusią kleboniją. Prisistatė ir mūs ieškoti, bet stribas manęs ir mamos nepažino. Kadangi iš Druskininkų ešelonas, vežantis žmones į Sibirą, jau buvo išvykęs, tai juos visus grąžino atgal. Iki 1951 m. gyvenome čia, o tų pačių metų spalio antrą jau mus visus išvežė. 
   - Kaip visa tai įvyko?
   - Tą jie mokėjo žaibiškai atlikti. Naktį pasibeldė, apsupo ir išvežė iš namų. Traukiniu dardėjome 16-a dienų gyvuliniame vagone. Kiekvienam vagone įtaisyta buržuika ir skylė gamtiniams reikalams. Kartais išleisdavo miškan. 
   - Ar žinojote, kur veža ir ką veiksite?
   - Apie tai nebuvo kalbama. Kai liepė išlipti, tada ir sužinojome. Nuvežė į Krasnojarsko kraštą, Kansko rajoną, Ivanovkos kaimą, kuriame tuo metu buvo įsikūręs kolūkio centras. Gerai prisimenu, kaip sušalau – škarpietkos suplyšusios, o iš namų išvežė skubotai. 
   - Kaip sekėsi gyventi jau plačiojoje tėvynėje?
   - Kolūkyje Ivanovkos kaime gyvenome septynerius metus. Dirbom, kas liepta. Tik mane likimas kitaip pavertė – pakliuvau dirbti aukle pas agronomą – nuo mamos gyvenvietės apie 20 kilometrų. Prižiūrėti reikėjo du vaikučius. Vienas – ketverių metukų, o kitas – dvejų. Prižiūrėjome dviese su to agronomo mama. Ten buvo ambulatorija, kontora. Greitai komendantas liepė pasidaryti pasą. Išėjau dirbti į ambulatoriją slaugute. Buvo tame kolūkyje ir nemažai jaunimo. Labai stengiausi dirbti, už darbą gavau pagyrimą. Kanske vyresnioji sesuo mokėsi statybos technikume. Išvažiavau ir aš, įsidarbinau lengvosios pramonės kombinate – plušėjome pamainomis. Taip prabėgo dar treji metai. Dirbti buvau įpratusi iš mažens, bet šitas kraštas toks svetimas, labai ilgėjausi Lietuvos - net apie mirtį pagalvodavau. 
   - Ar sulaukėte kokių permainų?
   - Gal pirmoji didelė laukta permaina – svarbus įvykis: atvažiavo vieną kartą į Kanską kunigas pas lietuvius. Papuošėm altorėlį, jau mokėjau gražiai siuvinėti. Tada manęs paprašė, kad pakrikštyčiau šeimininkų sūnelį – pavadinome Igoriu. Mane įsimylėjo šeimininkų sūnus Jonas, bet mūsų draugystė nutrūko – valdžia pranešė, kad esu laisva, galiu išvažiuoti į Lietuvą, tik negalėsiu gyventi gimtinėje.
   - Kur pirmiausia glaudėtės, parvykusi į tėviškę?
   - 1958 m. parvažiavau į Druskininkus, apsistojau pas tetą. Gavusi dviratį, paslapčiomis numyniau į Švendubrę. Ateinu prie kryžiaus, o mūsų name kontora. Tais metais buvo baisi pavandenė. Nemunas taip ištvino, kad net Druskininkų parką prie gydyklų visą užsėmė. Įėjau į trobą ir apsiverkiau – savo tėvų namuose vietos man nebuvo. 
   - Kaip sekėsi oficialiai įsitvirtinti?
   - Pirmiausia reikėjo prisiregistruoti. Varėnoje mane užpuolė pirmininkas, išvadino bandite, liaudies prieše, o grįžau iš Sibiro tik aš viena, šeima dar liko, kol negavo ,,prikazo”. Prisirašėm pas Juzefą – tėvo pusseserę, o gyventi išvažiavom į Azierkus. 
   - Kaip atgavote savo sodybą, ar viskas sklandžiai vyko?
   - Pagaliau sesuo Valė išsinuomojo namą Švendubrėje pas Anelės mamos brolį, tai ten pragyvenome dvejus metus. Valė išėjo dirbti į Druskininkus, o Elžbieta melžė karves kolūky. Iš pradžių mums valdžia atidavė svirną, tvartą, bet namo negrąžino – čia dar tebebuvo įsikūrusi biblioteka, kontora, parduotuvė, paskui – mokyklos dvi klasės. Svirne pragyvenom trejus metus.
   - Tai nelaukė Tėviškė? 
  
- Graudu pasakyti, kad Lietuvoje septynerius metus pragyvenome blogiau kaip Sibire – niekam nereikalingi, nepageidaujami. Nuėjau prašyt, kad į mokyklą priimtų – direktorė Marija Kalvelienė priėmė. O ir mokiniai nesišaipė, neskriaudė. Baigiau 11-a klasių dabartinėje kolegijoje, tada vidurinėje mokykloje. Labai norėjau studijuoti mokytojų seminarijoje, taip troškau būti mokytoja, bet kaip buvusios tremtinės nepriėmė.
   - Kaip sekėsi toliau įsitvirtinti?
   - Tada veterinorius man, kaip baigusiai vidurinę mokyklą, pasiūlė dirbti fermos vedėja. Pasitariau su mama, o ji sako: ,,Eik, gal namą grąžins?“ Dirbau, kaip pati išmaniau. 
   - Ar patiko šis darbas, visgi vadovaujantis?
   - Mane palaikė veterinorius, buhalteris, dar vyriausiasis ekonomistas. Tik jam nepatiko, kad lankydavau bažnyčią, dalyvaudavau procesijoje ir nešdavau karūnas. Jis patarė nors karūnų nenešti, kad ne taip matytųsi, jog tikinti. Paskatino mane stoti į zootechnikos technikumą. Lengvai įstojau, nes praktinį darbą išmaniau, tai per pustrečių ir baigiau tą technikumą. Pradirbau toje fermoje 30 metų. 1965 m. pagaliau ir namą grąžino. Kaip dabar atsimenu veterinoriaus žodžius: ,,Tai tavo mama išmeldė, ne kitaip.” Voroneckas pasiūlė išmoką, bet mama nesutiko, norėjo savo namų, tai ir paliko.
   - O kur tais sovietiniais laikais kryžius stovėjo?
   - Per visą šį laiką kryžius gulėjo ant tvarto – nesupuvo, nesulūžo. Ramiai užklotas taip ir pragulėjo.
   - Kaip sekėsi darbuotis ir gyventi jau gimtajame kaime?
   - Labai traukė mane technika. 1972 m. jau buvau išsilaikiusi mašinos ir motociklo teises. 1977 m. ištekėjau už Antano Oliškevičiaus. Antanas buvo iš gausios šeimos: 5 seserys ir 3 broliai. Visa šeima gerbiama, nes mokėjo gerai dirbt, sutarė su kaimo žmonėmis. Pas jį visokios pagalbos, patarimo eidavo kaimo vyrai: apie sėją, sodinimą, pasėlių priežiūrą, gyvulių auginimą. Taip pat sugedus traktoriui ar kombainui vėl Antano pagalbos prireikdavo. Kaimo našlės vėlgi pas jį su prašymais skubėdavo: laukus suart, bulves pasodint, javus pasėt, o paskui nuimt. O Irena savo protingais patarimais ir moterytėms, ir vyrams patardavo. Tikri kaimo šviesuoliai. Antanas buvo tikras ramstis, užtarėjas, guodėjas trims moterytėm (Agotai, Elžbietai ir Irenai). Jo sesės ir broliai, jų vaikai ir vaikaičiai Antaną mylėjo, gerbė, todėl ar bėdoj, ar džiaugsme visi susiburdavo ir vieni kitiems gelbėjo, patardavo, padėdavo, džiaugdavosi. Sunku dabar paliko, kai mylimo vyro neliko. Tačiau jo artimieji manęs nepamiršta, vis aplanko, padeda: ir sodybą prižiūri, malkų parūpina, priskaldo, vasarą kiek apšienauja. Labai dėkinga jiems esu.
   Va, dar pečių pati pasikūrenu, malkų prisinešu, tik sesers dukra Irutė su karučiu atveža prie trobos. Seserį Elžbietą prižiūri dukra Irutė, sūnus Valerijus, marti Danguolė. Ir maistu aprūpina, ir vaistus perka. Žodžiu, ja rūpinasi ir manęs nepamiršta.
   - Kada išėjote į ,,užtarnautą poilsį“?
   - Į pensiją išėjau 55-erių metų. Nuo tada į fermos pusę net pažiūrėt nenorėjau. Šiame namelyje iš pradžių gyvenome keturiese – aš, mama, Agutė ir vyras Antanas. Užteko vietos visiems. Mano vyras apleistą sodybą pavertė jaukia ir tvarkinga. Ir dabar namelis nuolat pilnas – atvažiuoja giminės, sesers vaikai, vaikaičiai. Mudu su Antanu vaikų neturėjome, bet nuolat bendravome su jo seserimis ir broliais. Ta graži bendrystė tęsiasi ir dabar, mano vyrui mirus.
   - Kaip dabar gyvuojate savo tėvų name – abi sesės? Jau gražų amželį nugyvenote?
   - Labai turiu kam padėkoti, kad mūsų senatvė aprūpinta, rami ir gal netgi dosni. Nesijaučiu ir labai pavargusi, nors man jau 84- eri sukako. Metai kaip vanduo nutekėjo, rodos, ir brydės nepaliko. Kai pagalvoju, tai vis Dievuliui padėkoju. Ko reikia Lietuvai? Dievo artumo ir gerumo vieni kitiems. Tikėjimas ir savitarpio supratimas mus gelbėjo, davė jėgų.
   Tą ir turime. Kaip atpildas man tas vaikų gerumas. Nebūname vienišos – sesuo jau nesveika, viena ir negalėtų gyventi. Štai dabar ją nuolat lanko dukra Irutė. Atvažiuoja sūnus Valerijus, marti Danguolė. Gražiai jie pasidarbuoja, sodyba sutvarkyta, malkų priskaldyta, net ir į namus prinešta. Maisto bereikia tik užsisakyti – priperka ir prigamina. Prižiūri seserį Elžbietą, kartu ir mane. Penkios Antano seserys ir vienas brolis tebėra gyvi. Visi jie man labai padeda, o mano bendravardė jo sesuo Irena, gyvenanti netoliese, yra mano didžioji padėjėja ir guodėja. Ko senatvėje daugiau reikia? Kaip sako žmonės: ,,Savo namuose ir sienos gydo“. Dabar gera gyventi – koplyčia stovi, kunigas atvažiuoja, mišias atlaiko, mus aplanko. Ir Koplyčia visai netoli. Apie tai, kaip Švendubrėje pastatyta Koplyčia, rašė Alfreda Pigagienė – daug ji pasidarbavo, knygų prirašė. O mūsų kryžius tai pagražėjęs. Be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kaip pagalvoju, tai vis Dievuliui padėkoju. 
   - Visą gyvenimą buvote veikloje. Kas dabar jus džiugina?
   - Gal tai, kad galiu kur noriu nuvažiuoti ir parvažiuoti. Dar mielai ir kitus pavežu. Jau ketvirta mašina važinėju, gal mano amželiui užteks. Kai vairuoju, tai apima toks džiaugsmas – savotiškas laisvės pojūtis. Vairuodama nusiraminu. Tada ir senatvės bėdas užmirštu. Ir dabar nesijaučiu labai pavargusi, nors jau 84-erių sulaukiau. Man čia, kaime, geriausia. Va, dar ir pečių pati pasikūrenu, malkų prisinešu, bet dažniausiai tai atvažiuoja sesers dukra, sūnus, marti. Jie visada gerai pasidarbuoja, kad man visko užtektų. Ir užtenka, ačiū Dievui. 
                                            * * *
   Išsiskyrėme draugiškai, žvilgsniu paglostydamos pirmuosius pavasario ženklus – drąsesnius saulės spindulius, besikalančius daigelius, Irenos tėvų namus, kurių per daug nepalietė laiko žingsniai.

Paieška



Ar pritariate nuomonei: "Vagia, bet ir miestui duoda"
Pritariu
Nepritariu
Tai nusikaltimas


Siūlau klausimą skaitytojams
Siūlau temą rašiniui

Prekyba lauko durimis

Vadovų paieška

Įstaiga išsinuomotų biuro patalpas ilgam terminui.
Pageidavimai: apie 12–15 kv. m,
1 aukštas, geras privažiavimas ir
prieinamumas, arčiau miesto centro.
Tel. (8-656) 12176.


IŠNUOMOJAMI STATYBINIAI IR FASADINIAI PASTOLIAI, PASTOLIAI MŪRO DARBAMS, BOKŠTELIAI, PAMATINIAI IR PERDANGOS KLOJINIAI.
Tel. (8-612) 40856


Svetainių kūrimas

Ieškomi skrajučių platintojai Druskininkų mieste.
Darbo pobūdis: Reklaminės medžiagos (skrajučių, lankstinukų) platinimas į daugiabučių namų pašto dėžutes.
Darbas būtų papildomas, derinant prie pagrindinio darbo.
Darbo patirtis būtų privalumas.
Susisiekti galite
el. paštu:
personalas@avaneta.lt arba
tel.+370 694 09040
.


Paminklai ir akmens
gaminiai


Parduoda sausas spygliuočių ir lapuočių malkas, skaldytas ar supjautas kaladėlėmis.
Atvežimas nemokamas.
Tel. 860146179.


Parduodamas nekilnojamasis turtas (negyvenamosios patalpos - požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus numeris 4400-1497-2314:5867, esančios Druskininkų g. 23, Druskininkai). 1 vietos pardavimo kaina 7000 Lt. Dėl išsamesnės informacijos kreiptis 861286008 arba elektroniniu paštu parduodamasturtas1@
gmail.com

Roletai 
plastikiniams
langams

Prašome
atsiliepti skaitytojus iš:
Kuveito, Hawaii, Filipinų
info@druskonis.lt


Greitas kreditas
internetu


Nebrangiai
šarvuotos durys butui,
lauko durys namui
,
plastikiniai langai

Langai






© 1997-2013 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR istatymai

Dizainas ir programavimas - Dana M. ir Aurimas A.