Pirmas

Šiame numeryje

Savivaldybės žinios
Miesto žinios
Policijos žinios
Sportas
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai

Druskininkų TIB
Organizacijos
Sanatorijos
Menai

Druskininkų apylinkės

Sodyba "Pas Rūtą"

Redakcija

Informacija

  Paklausiausi 2-3 kambarių butai
Rasita BOČIENĖ

   Nekilnojamojo turto rinka Druskininkuose keičiasi mažai. Tačiau įdomu tai, kad pastaruoju metu populiarumą prarado 1 kambario butai, o pageidaujama pirkti didesnius – 2-3 kambarių butus.

Sezonas dar neprasidėjo

   
Paklaustas, ar padidėjo aktyvumas gyvenamųjų patalpų rinkoje vasaros sezono metu, nekilnojamojo turto agentūros “Dzūkas” savininkas Vladimiras Šanturovas atsakė, jog tikrasis kurortinis sezonas pas mus dar neprasidėjęs. Tiesa, jau kreipiasi poilsiautojai, norėdami vasarai išsinuomoti būstą. Siūlydami po 25-30 Lt už žmogų per parą, jie pageidauja atskirų butų be ten gyvenančių šeimininkų ir būtinai miesto centre. Jei tokių butų savininkai, norintys išnuomoti juos poilsiautojams, kreiptųsi į “Dzūką”, V.Šanturovas garantavo, jog agentūra pasiryžusi tarpininkauti surandant jiems klientus.
   Užsieniečių, norinčių nusipirkti butą Druskininkuose, sumažėjo, tačiau, pasak “Dzūko” savininko, jie tiesiog masiškai kreipiasi, pageidaudami įsigyti kurorte namus. Ir tik sužinoję, kad pagal mūsų šalies įstatymus jie negali nusipirkti šalia išsirinkto namo esančio žemės sklypo, užveria agentūros duris.

Visi nori centre

   Pastebėta tendencija, jog didesniuose Lietuvos miestuose dabar ypatingai pageidaujama pirkti nedidelius standartinius butus, kurių pasiūla jau nespėja paskui paklausą. O kaip mūsų kurorte? “Butų paklausa pas mus beveik lygi pasiūlai. Butai, esantys centrinėje miesto dalyje, nuperkami gana greitai. Dažniausiai pirkėjai ieško 2-3 kambarių butų, o 1 kambario butų jau beveik niekas nebenori”, - sakė V.Šanturovas, pridūręs, jog pirkėjai dabar tapo išrankūs, pageidauja buto dažniausia miesto centre, butus Kalviškių mikrorajone parduoti sunkiau, o sužinoję, kad siūlomas butas yra Gardino gatvėje, klientai dažnai atsisako net važiuoti jo apžiūrėti. Patys brangiausi butai – Vilniaus alėjoje, tačiau jie retai parduodami. Visai apmirusi butų rinka Viečiūnuose – čia neperkami nei didesni, nei mažesni butai. Anot V.Šanturovo, šioje gyvenvietėje neblogai įrengtą bendrabučio kambarį galima nusipirkti už 500 – 800 Lt. 
   Pasirodo, didžioji dalis perkančiųjų mūsų mieste butus yra ne vietiniai, o atvykėliai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. 2 kambarių butus jie perka poilsiauti, atvykti praleisti savaitgalio, o didesnius butus bei namus įsigyja pensinio amžiaus žmonės, persikraustantys į kurortą gyventi.
   Kaip ir visoje šalyje, pas mus didelė paklausa yra butų, esančių pirmuosiuose aukštuose, kuriuose galima įrengti komercines patalpas. “Tokie butai nuolat brangsta ir dar brangs”, - prognozavo V.Šanturovas. 

Padidėjo sklypų paklausa

   Kaip visada labai daug yra Druskininkuose norinčių nusipirkti namą. “Tačiau visi pageidauja nedidelių namų geroje vietoje, o tokių pasiūla labai maža, - kalbėjo “Dzūko” savininkas. – Namą, kurio kaina realiai atitinka vertę, galima parduoti labai greitai – praktiškai per savaitę”. Išpirkti dideli nebaigti namai Gailiūnuose, sunku tapo įsigyti namą Ratnyčioje. Perkami namai ir Neravuose, tačiau čia jie maždaug 30 proc. pigesni nei Ratnyčioje.
   Leipalingyje nekilnojamojo turto rinka beveik nejuda – čia sunku parduoti ir namą, ir butą. Anot V.Šanturovo, greičiau nuperkama sodyba vienkiemyje nei mažame Savivaldybės miestelyje. Sodybos vienkiemiuose paklausios nuolat, jų kaina įvairuoja nuo 20 iki 30 tūkst. Lt. Tiesa, vietiniai tokių sodybų beveik neperka, jas įsigyti stengiasi didesnių miestų gyventojai.
   Druskininkiečiai nuolat ieško sodų namelių, kuriuose galėtų gyventi žiemą. Tačiau, pasak V.Šanturovo, tokių namų beveik nepasitaiko ir nusipirkusiems tenka gana daug investuoti, kol pritaiko juos nuolatiniam gyvenimui. Populiariausi tarp pirkėjų sodai prie “Eglės” sanatorijos, antroje vietoje – Ratnyčioje. Jaskonyse sodai pigesni ir ne tokie paklausūs, nes su šia vietove sudėtingas susisiekimas.
    V.Šanturovas teigė pastebintis, jog smarkiai padidėjo sklypų namams statyti paklausa. “Jei praėjusią vasarą 9 arų sklypas Baltašiškėje kainavo 3 tūkst. Lt, tai dabar jo kaina šoktelėjo iki 8-10 tūkst. Lt, - sakė jis. – 6-ių arų sklypų žmonės nelabai nori, visi pageidauja didesnių”. Senojoje miesto dalyje parduodamų sklypų praktiškai nebelikę. Ir jų kainos labai pakilusios – nuo 20 iki 26 tūkst. Lt. Nekilnojamojo turto specialistai prognozuoja, jog tokių sklypų kainos dar augs, nes formuoti naujų sklypų mieste jau nenumatyta.

 

  Mūsiškiai Pasaulio lietuvių dainų šventėje

Druskininkiečiai eisenoje Vilniaus gatvėmis

   Praėjusią savaitę nuskardėjusioje Pasaulio lietuvių dainų šventėje dalyvavo apie 311 druskininkiečių saviveiklininkų ir jų pagalbininkų. Folkloro dienoje pasirodė ansambliai “Stadalėlė” (vad.  L.Balčiūnienė), “Racilukai” (vad. L.Dudulienė), “Nendrelė” (vad. J.Čiurlionienė) iš Ricielių, “Kielytė” (vad. A.Krištopaitienė) iš Vieciūnų; šoko “Ryto” gimnazijos vidutinio amžiaus ir merginų kolektyvai (vad. I.ir A.Stanioniai), “Atgimimo” vid.mokyklos jaunučiai (vad. V.Šmitienė ir R.Mikalčienė), vidutinio amžiaus leipalingiečiai (vad. A.Čmukienė), Vieciūnų jaunimo ir vidutinio amžiaus kolektyvai (vad. I.Čaplikienė); dainavo chorai “Gija” (vad. J.Macevič), tremtinių ir politkalinių bei muzikos mokyklos jaunučių (vad. A.Laurenčikienė). Visus šiuos kolektyvus į didžiausią šalies renginį atrinko autoritetinga profesionalų iš sostinės komisija. Druskininkiečiai saviveiklininkai pasirodydavo pirmosiose šokėjų ir dainininkų gretose, patvirtindami, jog to verti. 
   Mūsiškiams, apgyvendintiems sostinės Ozo vid. mokykloje, talkino uolių pagalbininkų būrelis, vadovaujamas Laisvalaikio centro direktorės R.Viniarskaitės. 3 mūsiškiai policininkai pareigingai rūpinosi visų saugumu, 3 autobusų vairuotojai E.Opulskis, J.Radžius ir S.Gudaitis stebino savo profesionalumu ir geranoriškumu, dideliuose automobilių kamščiuose atrasdami pačius tiesiausius kelius. Kiekvienas šventės dalyvis mokyklos valgykloje buvo maitinamas už 15 Lt per parą: gaudavo ir vaisių, ir ledų, maistą galėjo išsaugoti atsivežtuose šaldytuvuose. Ilgai trunkančių repeticijų ir pasirodymų metu mūsiškiai gaivinosi vietinių mineralinių vandenų pilstymo įmonių labdara. Įdomių renginių buvo tiek daug, jog baigusieji savo pasirodymus pasilikdavo stebėti švenčiančio Vilniaus, nors organizatoriai juos viliodavo namo būsimomis ekskursijomis. Kadangi Ozo vid. mokykla yra visiškai šalia “Akropolio”, daugelis mūsiškių išmėgino šio pramogų centro ledą. Deja, vieciūniškei šokėjai pasičiužinėjimas baigėsi kojos lūžiu pasirodymo išvakarėse. Ją pakeisti teko kolektyvo vadovei. Noras bendrauti išlikdavo ir po repeticijų iki vidurnakčio – leipalingiečiai netgi bandė suorganizuoti pažinčių vakarėlį. 
   Gausiais fotoaparatų spragsėjimais palydėta druskininkiečių saviveiklininkų kolona, žygiavusi Vilniaus gatvėmis. Mūsų vėliavą lydėjo dvi kurorto damos, siuntusios aplinkiniams oro bučinius. Pusę nešamo simbolinio gaublio juosė “išaustas” iš gėlių Druskininkų herbas. Kolonos priekyje su kolektyvų vadovais žygiavo ir vicemerė K.Miškinienė, palaikiusi saviveiklininkus ir lietingų repeticijų metų. Beje, mūsiškiams, apdalintiems lietpalčiais, kiti savotiškai pavydėjo. 

“Druskonio” inf. 

 

  Pristatome naujosios Savivaldybės tarybos narius
“Džiugu, kad pastangos neveltui”


A.Dijokas su žmona Kaze ir sūnumis Vytautu bei Vidmantu

   Į “Druskonio” klausimus atsako Savivaldybės tarybos narys Algimantas DIJOKAS.

   Biografiniai duomenys. Gimiau 1950 m. Radviliškio raj. Vilaikių kaime. Tėvams persikėlus gyventi į Pagėgių raj. Šilgalių kaimą, ten baigiau pradinę mokyklą. Po to persikėlėme į Kelmės raj. Gordų kaimą, čia baigiau aštuonmetę ir Kelmės vidurinę mokyklas. Po to tarnavau armijoje. Grįžęs įstojau į Kauno medicinos institutą, kurį baigiau 1977 m. Gavau paskyrimą į Leipalingį, kur iki šiol ir tebedirbu ambulatorijos vedėju – bendrosios praktikos gydytoju. Be to, Lazdijų ligoninėje dirbu budinčiuoju terapeutu. Žmona Kazė - “Eglės” sanatorijos skyriaus vedėja. Sūnus Vytautas dirba Druskininkų policijos komisariate bei neakivaizdiniu būdu studijuoja 4-ame Teisės universiteto kurse. Sūnus Vidmantas mokosi Vytauto Didžiojo universiteto matematikos fakulteto 2-ame kurse. Mama pensininkė tebegyvena Kelmės rajone, sesuo dirba Šiaulių apskrities Šiaulių plėtros departamento direktore. 
   Kodėl tapote politiku? Politikoje esu nebe naujokas. Jau antrai kadencijai išrinktas į Druskininkų savivaldybės tarybą, be to, anksčiau esu buvęs Lazdijų savivaldybės tarybos nariu. Politinė veikla atima laiko, tačiau labai džiugu, kai matai, kad pastangos nenueina veltui. 
   Kokiu tikslu ėjote į valdžią? Nemanau, kad buvimas Tarybos nariu suteikia didelę valdžią, tačiau malonu, kai gali kuo nors padėti žmonėms, ypač tiems, kurie tavimi pasitikėjo.
   Ar turite praeities arba dabarties politiką, kuris jums yra sektinas pavyzdys? Pirmiausia – tai prof. J.Karosas, taip pat norėčiau išskirti Seimo narį Č.Juršėną ir, be abejo, mūsų Savivaldybės merą R.Malinauską, kurį manau esant labai perspektyviu politiku. 
   Kaip reagavo jūsų šeima, išrinkus jus į Savivaldybės valdžią? Gana ramiai. Tačiau žmona apgailestavo, kad vėl mažiau laiko galėsiu pabūti su šeima.
   Kokie jūsų pomėgiai, laisvalaikis? Mėgstu žuvauti, medžioti, grybauti. Be to, mėgstu skaityti fantastinę literatūrą ir detektyvus.

 

  “Tarp žuvų pamiršome moteris”, -
juokauja 62 metų druskininkietis Sigitas Grinkevičius, dvi vasaros savaites su meškere rankose praleidęs Norvegijoje, Lafoteno salyne.


Sigito Grinkevičiaus laimikis Norvegijoje

Violeta KLIMAITĖ

Įdomiausios atostogos

   S.Grinkevičius, UAB “Druskininkų autobusų parkas” vyr.kontrolierius, gegužės 27- birželio 9 d. turėjo, kaip jis pats teigia, pačias įdomiausias savo gyvenimo atostogas. O tam, pasirodo, reikia visai nedaug: vyriškos kompanijos, laukinės gamtos ir krūvos geros žuvies.
   Kartu su savo svainiu ir sūnėnu iš Marijampolės druskininkietis per dvi savaites giminaičių visureigiu pervažiavo beveik visą Skandinaviją. Keltu iš Talino pasiekė Stokholmą, iš Švedijos – Suomiją, o iš ten - šiaurės Norvegiją, kol pagaliau pririedėjo žvejų rojumi vadinamą Lafoteno salyną. Žvejai iš Lietuvos vežėsi savo žvejybos instrumentus, maisto, tad 2-iejų savaičių kelionė S.Grinkevičiui kainavo tik 1,5 tūkst. Lt. “Komanda” apsistojo kaimo, tiksliau žvejybos turizmu užsiimančio norvego namelyje. Tokių jis turi 33, o šalia – išvystytą šio verslo infrastruktūrą: valtis, šaldytuvus žuvims ir net žvejybos muziejų. 

Karališko dydžio žuvys

   30 metų su meškere nesiskiriantis Sigitas juokauja, kad Nemuno laimikis - karšiai, menkės, yra nykštukai, palyginus su didžiagalvėmis žuvimis, kokių knibžda visa Lafoteno salyno pakrantė. “Ten – baltosios naktys. Neskiri nei dienos, nei nakties. Gamtos grožis neišpasakytas: gražuolės uolos, 2,5 m aukščiu pulsuojantis vanduo. Vakare matai akmenis, ryte vietoj jų – tyvuliuojantį vandenį. Pamiršti viską pasaulyje – tik žuvys gyvena galvoje. Pamiršom visas moteris! Tik susiskambindavom su namais, ir tiek”, - pasak Sigito, žvejybos karštlige ten suserga kiekvienas, išsinuomotu laivu išplaukęs į Šiaurės vandenyną. Nusibastę bala žino kur, jie ten jau pačią pirmą dieną sutiko lietuvių. Tiesa, dirbančių norvego turizmo ūkyje. “Šeimininkas buvo labai geros nuomonės apie lietuvius. Mat pas jį dirbantis vyras laisvai kalbėjo vokiškai, ir darbštus žmogus netruko įgauti norvego pasitikėjimą. Čia labai rūpinamasi turistais žvejais, bet už viską, net menkiausią smulkmeną, turi susimokėti. Išnuomoja laivą: plauk kur nori, bet už benziną privalai atsiskaityti iki cento. Ir visada pabrėždavo – nors menkiausias gedimas, iškart skambinkit į krantą. Žvejojom net 79 metrų gylio vandenyse – tokį atstumą iki dugno rodė modernaus žvejybinio laivo aparatūra. Ir žuvys kibo karališko dydžio. Ne veltui vežėmės pusės kilogramo svorio blizges ir kablius, - savo įspūdžius pasakoja Sigitas. – Norvegas mumis liko patenkintas. Ten daugiausiai turistauja patys norvegai ir vokiečiai. Bet iš šių, anot šeimininko, mažai naudos. Atvažiuoja su savo namukais ant ratų, atsiveža visko, ko reikia žvejybai, tai ką iš jų uždirbsi – tik už stovėjimo aikštelės nuomą”. 

Iš vasaros – į žiemą

   Pasak S.Grinkevičiaus, žvejyba Lafoteno salyne viliojanti dar ir tuo, kad už sugautas žuvis nereikia mokėti mokesčių. Kiek prisigaudei, tiek ir vežkis. Bet ar namo į Lietuvą pargabensi visą šį turtą? Tačiau viena šaldyta Šiaurės vandenyno gražuolė vis dėlto į Druskininkus atkeliavo. “Kas čia per velnias?” – nustėro Sigito giminaičiai, kai šis meškere ištraukė neregėtą žuvį baisingai kaukšinčiais dantimis. 3 kg 200 gr sverianti dantytoji – retas laimikis ir šiuose Norvegijos kraštuose. Pasak S.Grinkevičiaus, lengvai ji nepasidavė: bandė stverti dantimis kas papuola: geležį, medį. “Jei būtų pirštas, greičiausiai nukąstų”, - netikėtas laimikis pribloškė jį. 
   S.Grinkevičius juokauja, kad geriausios atostogos, alpstant nuo kaitros namuose, yra kelionė į šaltus kraštus. Tuo metu, kai termometras Lietuvoje rodė apie 30 laipsnių karščio, Sigitas Norvegijos šiaurėje prie 4 laipsnių aukščiau nulio nuo vėjo siautėsi žiemos rūbais. “Pailsėjau puikiai. Labai norėčiau dar nuvykti ten pat. Gal kitąmet pavyks sugundyti draugus druskininkiečius, mėgstančius nuotykius ir dideles žuvis?”, - svarstė žvejys mėgėjas. 

 

  Studentų vasara dirbant

Picerijos “Saulėgrąža” darbuotoja Sandra Žemaitytė teigia, kad čia dirbti jai nėra sunku ir labai patinka

Jolanta ŽĖKAITĖ

   Daugelis studentų ieško sezoninio darbo, kartais jį derindami su praktika. Tokį darbą Druskininkuose susirasti labai sunku. Daugelis jaunuolių “išeina į medžioklę” jau gegužės viduryje – birželio pradžioje. Šiuo metu rasti darbą, atrodo, visiškai nerealus sumanymas, nes laisvų darbo vietų nėra – jau sudarytos pastovios pamainos. 
   Į kavines priimami jauni, išvaizdūs, tvarkingi, komunikabilūs žmonės. Darbo patirtis nebūtina, tačiau tai jau didelis privalumas. Taip pat reikalingi sugebėjimas bendrauti bei šypsena, kalbų mokėjimas. Kalbinti studentai sako, kad dirbti nėra sunku, nors darbo diena kartais užtrunka net iki 15 valandų. Bet darbas visur yra pamaininis. Tiesa, savaitgaliais ir per įvairius renginius sunkiau. Pagrindinis studentų darbo tikslas – užsidirbti pinigų, nes reikia sumokėti už studijas, patenkinti savo poreikius.
   Dirbantys brangina savo vietas, stengiasi įtikti savininkams, nes darbą visada galima prarasti. 

 

  Mėnesio žuvies konkursas

   Liepos 5-ąją iš Nemuno, prie “Dangaus skliauto”, Jonas Amšiejus paprasta meškere ištraukė 4 kg 132 g svorio, 73 cm ilgio, 33 cm pločio karšį, jauku naudodamas slieką. Kitądien šioje vietoje jam vėl nusišypsojo sėkmė – vėl sužvejojo karšį, tiesa, gerokai mažesnį, - 1,5 kg svorio. Didžiausią laimikį per ilgą žvejojimo patirtį jam taip pat “padovanojo” Nemunas – prieš daugelį metų upėje jis sugavo 23 kg šamą. 

“Druskonio” inf.

 


Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>





© 1997-2003 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR įstatymai

Dizainas ir programavimas - Mantas S. ir Dana M.