|
| Vivature - mūsų benefisas |
Linksmu rakursu: Turizmo informacijos biuro direktorius R.Palionis bei daktaras V.Cololo tikrina Grūto parko šeimininkės B.Malinauskienės sveikatą |
Violeta KLIMAITĖ
Kovo 14-16 d. Vilniuje, Litexpo parodų rūmuose vykusioje tarptautinėje turizmo mugėje Vivatur Druskininkai nustelbė visus parodos dalyvius. 30 kv.m plote, prestižinėje parodų rūmų vietoje, įsikūrusi mūsiškių stovykla lankytojus traukė netradicine šou programa, burbuliuojančiomis voniomis, pionieriškais saliutais ir kitomis linksmybėmis. Garsiai ir linksmai apie save parodoje trimitavę Druskininkai sulaukė kai kurių mugės dalyvių pavydo.
Viename plote įsikūrė visi: Turizmo informacijos biuras (TIB), atstovavęs kurortui ir sanatorijoms, netrukus atsidarysiančios naujos Druskininkų gydyklos, viešbutis Regina ir Grūto parkas. Grūtiečių humoristinė programa su sovietine atributika, kareiviais, pionieriškomis dainomis ir striksinčiu Leninu kaip masalas viliojo žiūrovus bei žurnalistus. Druskininkų dienoje dalyvavo meras R.Malinauskas, o specialiame mūsiškių prisistatyme nepakeičiama žvaigžde tapo Vitalijus Cololo. Tris dienas vykusioje mugėje karščiuojantis šoumenas vaidino gydyklų daktarą. Net ir sirgdamas kurorto Vaikų dailės galerijos vedėjas V.Cololo skaldė humorą apie nepaprastas Druskininkų purvo galias, iš mažų molinių puodelių lankytojus girdė sūriuoju mineraliniu vandeniu ir buvo pripažintas Vivatur parodos talismanu. Netradiciškai per humoro prizmę prisistatę Druskininkai buvo labai sėkmingas parodos akibrokštas, prikaustęs visų Vivaturo dalyvių ir lankytojų dėmesį.
Druskininkų TIB, parodos lankytojams išdalijęs kalnus reklaminės medžiagos, teigė, jog žmonės labai smalsavo, kas naujo ir įdomaus kurorte, kokios viešbučių kainos. Daugelį domino Reginos viešbučio organizuojami romantiški savaitgaliai ir nei kiek negąsdino Druskininkų paslaugų kainos. Kurortas, kaip ir kasmet, buvo labai įdomus turizmo pirkliams iš Rusijos, Ukrainos, Izraelio ir Baltarusijos.
|
|
|
 |
| Konkursas Panašūs kaip du vandens lašai |
Panaši į karalienę
Ryto gimnazijos istorijos mokytoja, šiuo metu jau pensininkė Danutė Rutkauskienė (nuotr. viršuje) daugeliui jos kolegių primena Anglijos karalienę Elžbietą. Būdamos panašaus amžiaus, jos abi panašios ne tik išvaizda šukuosena, šypsena ir ypač akių forma. Danutė, kaip ir Anglijos karalienė, išsiskiria savo inteligencija, oria laikysena, - savo kolegei žėrė komplimentus viena Ryto gimnazijos mokytoja. Pati Danutė tik nusijuokia, išgirdusi apie savo kilmingą antrininkę anapus Lamanšo. Anot jos, jokio panašumo ji neįžvelgia, tačiau nieko nepadarysi - aplinkiniams atrodo kitaip. Paklausta apie Anglijos karalienę ir jos vaidmenį, D.Rutkauskienė teigia, kad Lietuvoje nebuvo tokių titulų, todėl mums sunku suvokti ypatingą britų meilę sostui. Man imponuoja M.Tečer veikli, energinga moteris. O karalienė garbingas ir mylimas Anglijos simbolis, - priduria Danutė.
Šiuo metu D.Rutkauskienės rūpestis - Ryto gimnazijos muziejus. Laisvalaikiu ji audžia puikius gobelenus. Su dailininke E.Šturmaite namuose rengdavome mergvakarius, ten ir išmokau austi, - šypsosi Danutė, savo rankų darbo stebuklus noriai dovanojanti draugams ir pažįstamiems.
Druskonio inf.
|
|
|
|
| Vytauto kryžius Neravuose |
Valerijus VORONINAS
1932-1935 m. Druskininkų apylinkėse buvo uždaromos legalios lietuviško švietimo draugijos Rytas mokyklos. Šios draugijos mokytojai, tapę šešėliniais vietinio tautinio judėjimo vadovais, pradėjo aktyviau veikti per kitą - Šv. Kazimiero draugiją. Jos kaimo skyrių vadovai ir aktyvistai buvo vietiniai valstiečiai, užaugę švietimo draugijos Rytas mokyklų veikiami. Šios dzūkų kartos patriotiškumo išbandymu tapo 4-ojo dešimtmečio įvykiai Dainavos kaimuose, kai plito Vytauto kryžių statymo sąjūdis ne tiek paminėti Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines (1930 10 27), kiek pakelti lietuvišką dvasią ir atkreipti visuomenės dėmesį į lietuviškų kultūros židinių uždarymą krašte. Mokslų Akademijos bibliotekos Ryto draugijos fonde saugomi dokumentai ir seniausių Neravų kaimo gyventojų atsiminimai padėjo atkurti to laikotarpio įvykius.
Apie 1934 m. į Neravų valdišką-lenkišką mokyklą atvyko dirbti praeityje Ryto mokytojas Jonas Mudėnas. Ko gero, žinodamas gero pažįstamo mokytojo Bigelio karčią patirtį, Mudėnas mokykloje ne tik griežtai laikėsi paskirtos mokymo programos, bet net per pertraukas su vaikais bendravo lenkų kalba. Bigelis po atestacijos dirbo Grūto valdiškoje mokykloje. Keliskart perspėtas, kad nemokytų vaikų lietuviškai - nepakluso. Vėliau jis buvo priverstas bėgti į Lietuvos Respubliką.
Iš valdiškų mokyklų mokytojų suvažiavimo Vilniuje į Neravus sugrįžęs J.Mudėnas pradėjo labai nepalankiai atsiliepti apie vietinės valdžios daromus lietuviško tautinio pasireiškimo suvaržymus. Mokytojas netikėtai tapo lietuviškos spaudos platintoju, aktyviu tautinių vakarų ir kitos lietuviškos veiklos organizatoriumi. Šv. Kazimiero draugijos narių susibūrimuose ir jaunimo vakaronėse tiek atvykęs, tiek vietinis jaunimas atvirai piktinosi beteise lietuviškos kultūros padėtimi krašte. Prisiminta Margionių Vytauto kryžiaus istorija, kai vietoje pirmojo okupacinės valdžios naktį nugriauto kryžiaus kaimiečiai pastatė antrąjį, kurį saugojo paskirta sargyba. Žavėjo toks atkaklumas. Bet Margionys ar Šklėriai - miškuose, o Neravai čia pat, šalia lenkiško Druskininkų kurorto. Kaip į tokį išsišokimą sureaguos vietinė valdžia?
Įgyvendinti sumanymą nutarė Mudėno aplinkos žmonės, kaimynystėje gyvenantys broliai Kazys ir Jonas Kalpokai. 1912 m. gimęs Jonas su draugais Druskininkų girininkijoje nupirko aukštą pušies rąstą. Savo kluone jį apipjaustė ir pagamino kryžiavones. Pirmojoje jų padarė Šv.Kazimiero koplyčią, į antrąją įdėjo Jėzaus paveikslą. Kryžių nudažė tamsiomis tautinėmis spalvomis. 1935 06 24 dienos ryte vienoje iš aukštesnių kalvelių kaimo pradžioje, šalia kelio į Viečiūnus, bendraminčiai pastatė Vytauto kryžių. Susirinkus žmonėms, kryžių pašventino Ratnyčios klebonas Gedgaudas. Neraviškiai ir vieciūniškiai sugiedojo Angelą dievo, Tautinę giesmę, kažkas pasakė trumpą kalbą. Vyravo ypatingai pakili nuotaika. Vakarop kitame Nemuno krante gailiūniškiai, solidarizuodamiesi su neraviškiais, uždegė didelį laužą.
1935 07 26 Neravų sodžiaus gyventojai Ryto valdybai parašė prašymą, kuriame priminė, jog pastatė labai didelį ir gražų kryžių, pirmąjį visoje Ratnyčios ir Druskininkų padangėj. Kadangi mūsų sodžius yra gal vienas iš didžiausių lietuviškų sodžių Gardino apskrityje ir stovi tokioje pavojingoje vietoje, prie Druskininkų kurorto, iš kurio skverbiasi kenksmingas mums, lietuviams, gaivalas ir svetimi papročiai, todėl, kad išvengtume tų vietinių patarnavimų, įsiteikimų ir papročių, kurie meilinasi prie mūsų matydami mumyse menką susipratimą ir tikėdamiesi rasti tarp mūsų savo darbui dirvą, nuolankiai prašome gerbiamą Ryto valdybą įsteigti mūsų sodžiuje skaityklą, kurią mes noriai ir uoliai lankysime. Joje mes galėsime rasti savo dvasios susipratimą ir tautinių jausmų atgaivinimą.Pažymime, kad mes, tėvai, mokyklos uždarymu esame labai susirūpinę ir savo vaikus manome mokinti namie. Deklaraciją vietos valdiškos mokyklos mokytojui įteikėme, pasirašo P.Kalpokas, (nužudyto mokytojo Juozo Kalpoko tėvas), Jonas ir Kazimieras Kalpokai, kiti neraviškiai.
Tų pačių metų pabaigoje iš Gardino atvažiavo ypatingojo skyriaus darbuotojai. Pasistatę mašiną pamiškėje, kaime teiravosi Kazimiero Kalpoko. Susiradę uždėjo antrankius sakydami: Einam pažiūrėti, ką ten tavo brolis pastatė. Netrukus suėmė ir Joną Kalpoką. Abu brolius išsivežė į Gardiną. Pirmasis į gimtinę sugrįžęs Jonas buvo taip sumuštas, kad ilgai negalėjo nieko dirbti. Vėliau gydėsi, bet iki gyvenimo pabaigos sveikatos neatgavo. Tuo tarpu Kazimierą įkalino Vilniaus Lukiškėse. Nors teisme Kalpoką gynė Ryto draugijos pasamdytas advokatas, Kazimieras buvo nuteistas ir į Neravus sugrįžo tik po pusmečio.
Ryto vadovybė patenkino neraviškių prašymą dėl skaityklos. Ši mokytojo P. Večkio vadovaujama slaptoji lietuviška pradinė mokykla Neravuose veikė nuo 1935 09 01 iki 1936 06 22 d. P.Večkys dar kelis metus vaikščiojo po kaimus, ir tai buvo paskutinis Druskininkų apylinkių daraktorius. Mudėnas, patampytas po valdininkų kabinetus, buvo paliktas vadovauti valdiškai mokyklai. Nuoširdžiai išgyvenęs dėl brolių Kalpokų likimo mokytojas Neravuose mokytojavo iki pirmųjų sovietų, vėliau išvyko į Vilnių.
Šalia kelio Druskininkai - Viečiūnai pastatytas Neravų kaimo Vytauto kryžius buvo dažnai fotografuojamas turistų, tačiau stovėjo neilgai. Per kryžiavones supuvęs nugriuvo apie 1939-1940 m.
|
|
|
|
|
|
