B.Levanaitienė su savo ugdytiniais

Alfonsas ŠULIAUSKAS 

   Birutę Levanaitienę teko daugiau pažinti neįprastomis aplinkybėmis. 1994-2000 metais buvo labai populiarios konferencijos, forumai, kuriuose daug kalbėta, bet mažai daryta kurorto gaivinimo labui. Viename tokiame renginyje, užsitęsusiame visą dieną, teko dalyvauti ir mums abiems. Beprasmiškai praleista diena sukėlė didelį Birutės nusivylimą dėl prarasto brangaus laiko, atšauktų šokių repeticijų. Ji prapliupo spontaniškai prasiveržusiomis ašaromis. Tada, pamenu, man suteikto baigiamojo žodžio metu palinkėjau, kad daugiau tokių “konferencijų” nebūtų. Organizatoriams mūsų išsišokimas nepatiko, tačiau guodė nors tai, kad kultūros viceministrė I.Marčiulionytė palaikė mūsų poziciją. 

Straipsnio autoriaus nupieštas Birutės Levanaitienės portretas

   Ne kartą teko laimė stebėti B.Levanaitienės įvairaus amžiaus jaunųjų šokėjų pamokas. Žinojau, kad ne visada Birutė gauna materialinę paramą iš miesto biudžeto kultūrai skirtos dalies. Repeticijų metu grožėjausi grakščiais mergaičių ir berniukų judesiais, stebėjau daug prakaito reikalaujančias pastangas ir staiga suvokiau, kad būtų teisinga dalį lėšų, skiriamų nusikalstamumo ir narkomanijos prevencijai, atiduoti Birutės veiklai remti. Suvokiau, kad jos darbas – ne tik puikus geros laikysenos, muzikinio ritmo pojūčio mokslas, bet ir užsiėmimas, atitraukiantis įvairaus amžiaus jaunimą nuo beprasmio šlaistymosi gatvėmis, abejotinų pramogų ir tuščio laisvalaikio. Ar sieja Birutė savo darbą su šiais tikslais, ar įrodinėja valdžiai šių reiškinių priklausomumą? Vargu. Ji paprasčiausiai dirba – nežmoniškai daug, su stebėtinu atsidavimu, prarasdama visą savo laisvalaikį, poilsį, keliones. Pradėti nuo kuklaus žingsnelio, išderintų judesėlių ir pamažu bei ilgai artėti prie didžiojo šokio paslapčių, judesio ir muzikos vienybės – reikia talento ir pašaukimo. Ne tik šokio mokytojos kantrybės ir žinių reikia, bet ir pedagogo patirties, psichologo nuojautos, galiausiai – didelės meilės savo darbui, mažiems ir dideliems, tokiems įvairiems ir daugeliu atvejų neturintiems duomenų. Tačiau Birutė dirba su visais, žinodama, kad ne visi taps konkursų laureatais, tačiau užaugs mokantys suprasti harmoniją ir muziką, grubiai tariant, nebūti stuobriais šokių salėse, bendraujant su priešinga lytimi visose gyvenimo situacijose. Sėdi tribūnoje per šokių šventes Birutės šokėjų mamytės ir tėveliai, seneliai ir su neslepiamu džiaugsmu, gal ir ašarą nubraukdami slapčia klausia: ar aš mokėjau jaunystėje taip gražiai ir grakščiai šokio metu apkabinti, pakviesti, nusilenkti? O tuokart trumpų konkursinių pertraukėlių metu po šokių salę nuo poros prie poros bėgioja Birutė, susirūpinusi ir besišypsanti, gal ir labai pavargusi, tačiau tokia pat grakšti ir jauna kaip ir jos šokėjai. O kai žiuri, suskaičiavusi balus, paskelbia, kad laimė nusišypsojo sportinių šokių studijai “Rock-rock”, Birutė tai vertina išoriškai ramiai, tačiau, neabejoju, patiria didžiulę palaimą ir audžia jau naujus ateities planus. 
   Reikėtų dvigubai daugiau laiko ir vietos Birutės pasiekimams išvardinti. Tai ir 3-oji vieta standartinių šokių grupėje Pabaltijo čempionate Vokietijoje, 1-oji vieta ir taurė jaunimo šokių grupėje Lenkijoje, 3-oji vieta Lietuvos apskričių pirmenybėse. Keturios B.Levanaitienės šokėjų poros dalyvauja respublikinėse reitingų varžybose. Dalyvauta įvairiose šokių varžybose Čekijoje, Slovakijoje, Latvijoje, Rusijoje. Druskininkiečiai draugauja su pop-choru “Abėcėlė”, Valkininkų vaikų globos namais “Spengla”. Be to, “Rock-rock” studijos šokėjai pasirodo visose miesto šventėse, dailininkų parodų meninėse programose. 
   Darbas išskiria ir pakelia Birutę virš mūsų gerokai apsnūdusios, bėdojančios, vis laukiančios geresnio gyvenimo bendruomenės. Birutė nelaukia garbės raštų, atlyginimo priedų, paaukštinimų. Ji dirba, dirba, dirba. Gal ir Druskininkų atgimimas prasidės nuo paprastų, fanatiškai savo darbui atsidavusių šalia gyvenančių žmonių? 
   Pasvajokime kartu su šio straipsnio heroje, nes žmogus be svajonės – kaip paukštis be sparnų. Lietuvoje po visuotinio jos piliečių pritarimo įstoti į išsvajotąją Europos Sąjungą pasklinda gandas, kad Druskininkuose atidaryta B.Levanaitienės šokių mokykla – su erdviomis ir šviesiomis treniruočių ir pasirodymų salėmis, baseinu, viešbučiu ir t.t. Argi tai nerealu? Juk ES remia ne tik pramonę, žemės ūkį, be t ir kultūrą, jaunimo užimtumo ir turiningo laisvalaikio projektus. Juolab Druskininkuose jau bus praėjęs uodų gaudymo, maudynių purve, “nuvarytų arklių”, totalinio alaus lakimo ir kosmopolitinės kultūros bumas mūsų mieste jau bus praėjęs. Į Birutės mokyklą atvažiuos visi, norintys išmokti gražiai šokti. 
   Ruošdamas straipsnį spaudai, sužinojau, kad B.Levanaitienė su savo šokėjais išprašyta iš buvusios statybos valdybos salės ir tiesiogine prasme gali “šokti ant ledo”, kadangi pastatas su sale bus privatizuojamas. Tokia tad lietuviška demokratija, pagardinta rinka ir konkurencija. 

“Decima” su bičiuliais “Mažųjų žvaigždžių valandoje”

Justina CILCIŪTĖ 

   Kovo 2-ąją LRT laidoje “Mažųjų žvaigždžių valanda” pasirodė Druskininkų šokių studija “Decima” (vad. Rūta Dvorkinienė). Iš 3-ijų dalyvavusių kolektyvų mūsiškės gavo daugiausiai balų ir pateko į finalinį koncertą, kuris įvyks balandžio mėnesį. Nors šiame konkurse dalyvauti “Decima” ne itin norėjo, tačiau žaidimo sąlygų neatsisakė. Vyriausios amžiumi merginos pademonstravo du šokius “Dzian Dzian” ir “Elein”. “Vaikus reikia mokyti pralaimėti, - pridūrė R.Dvorkinienė, nusivylusi pralaimėjusiųjų, svaidžiusių nemandagias replikas vertinimo komisijai, pykusių, verkusių, elgesiu. Po konkurso visi kolektyvai vaišinosi dideliu šventiniu tortu ir buvo apdovanoti “Maximos” kuprinėmis. 
   “Decima” gyvuoja nuo 1989 m. 10-ojo gimtadienio proga vykusio jubiliejinio koncerto metu paskelbtas kolektyvo pavadinimas “Decima” (lot.k. – dešimt). Šiuo metu “Decimoje” – 60 merginų, iš kurių vyriausioms – 16-19 metų. Pastarosios, turinčios didžiausią patirtį, dalyvauja įvairiausiuose konkursuose. Merginos repetuoja 3 kartus per savaitę po 2 valandas, prieš konkursus – gerokai dažniau. Penktadieniais ir šeštadieniais jos šoka Sporto centre vykstančių krepšinio rungtynių pertraukėlių metu. “Esame kaip geriausios draugės,” – sako “Decimos” merginos. Turėdamos galimybę šokiu išreikšti save druskininkietės sako, kad kiekvienas pasirodymas scenoje – naujas išbandymas, kurstantis sceninę baimę prieš kiekvieną pasirodymą, ar tai būtų mažytis koncertas, ar respublikinis konkursas. Pasitikėjimą savimi suteikia sirgaliai. “Mažųjų žvaigždžių valandos” konkurse sirgaliai mus ypač palaikė šūkiais ir plakatais, - primena merginos. – Dėkojame jiems”. Vadovę Rūtą šokėjos vadina antrąja mamyte, visuomet supratinga ir pasiruošusia padėti kiekvienai. Tuo tarpu vadovė džiaugiasi, kad merginos – ir geros šokėjos, ir labai darbščios. Ji dalyves atsirenka pagal norą šokti, daug dirbti, gerai lankyti repeticijas. Malonu, kad jos viena kitai padeda. 
   “Decima” didžiuojasi daugeliu laimėjimų. 2001 m. respublikinio konkurso “Norim kilt…” finale kolektyvas užėmė 5-ąją vietą, o kitais metais jau tapo to paties konkurso trečiosiomis prizininkėmis. Klaipėdoje vykusiame konkurse “Šokio galaktika” druskininkietės laimėjo nominaciją “Šiuolaikinio šokio ritmas”. “Norim kilt…2003” 1-ajame zoniniame ture merginos dalyvavo kovo 9-ąją. Jame varžėsi apie 30 kolektyvų, tuo tarpu konkurso 7 – iuose turuose dalyvauja apie 240 kolektyvų. “Tai labai svarbus konkursas, kuriam kasmet ruošiamės nuo rugsėjo mėnesio, - teigė vadovė Rūta. – Jo vertinimo komisiją sudaro profesionalūs choreografai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, taip pat žymūs menininkai, dizaineriai”. Be to, “Decima” ruošiasi dalyvauti konkurse “Šokio galaktika” Klaipėdoje kovo 29-30 d. “Šokis – mano laisvalaikis, mano gyvenimas. Nuolat kuriu naujus šokio judesius, žingsnius. Be to negalėčiau gyventi,” – atsakė Rūtelė. 

Skanūs Užgavėnių blynai

Diana LUKOŠIŪNAITĖ
Galerijos dizainerė

  Į žiemos palydas ir pavasario sutiktu- ves Druskininkų miesto muziejaus filialas sukvietė vaikučius bei suaugusius. Nors žiemužė vis dar spyriojosi ir bandė gąsdinti šaltuku, tačiau prigužėjo pilnas kiemas persirengėlių ir smalsuolių. Vyko pačios tikriausios Lašininio ir Kanapinio varžytuvės. Buvo lenktyniaujama, kas greičiau suvalgys blyną, kas greičiau nušuoliuos su maišu ir dar daug kitokių varžybų bei žaidimų sugalvojo šventės organizatorius ir šeimininkas Vitalijus Cololo. O kad greičiau atskubėtų pavasaris - sudeginta Morė, o žiema “išvyta iš kiemo”. Patys aktyviausi ir stipriausi buvo sanatorijos “Saulutė” vaikai. Labai originaliomis kaukėmis bei apranga persirengė Miesto muziejaus filialo dailės būrelio vaikučiai. O kad šventė būtų ne tik graži, linksma, bet ir saldi, pasistengė nuolatiniai vaikų švenčių rėmėjai: UAB “Žiemadis”, UAB “Dailima”, picerija “Sicilija II”, R.Pankevičienės įmonė bei UAB “NAMSTATA”.
   Po šventės visi sugužėjo į Miesto muziejaus filialą. Čia vienoje salėje eksponuojami piešiniai ir kaukės Užgavėnių tema. Daug darbelių parodai pateikė Druskininkų l/d “Žibutė”, “Vilties” bendrijos Dienos užimtumo centras. Iš parodos išsiskiria Leipalingio l/d “Liepaitė” kolektyviniais darbeliais iš antrinių žaliavų. Viečiūnų l/d “Linelis” auklėtiniai pagamino gražių kaukių bei pristatė nuotraukų, kuriose atsispindi tautos tradicijos švenčiant Užgavėnes. Labai saviti ir originalūs Druskininkų l/d “Bitutė” darbeliai. Kai kurias kaukes darželio vaikučiai pagamino kartu su tėveliais. Daug gražių kaukių pagamino Miesto muziejaus filialo dailės būrelio vaikučiai. Tad kviečiu visus aplankyti parodą ir pasigrožėti jaunųjų menininkų darbais.

Jūratė Kazakevičiūtė su “Motina”

Originali kėdė ir 13 žydraakių

Nijolė PASERBSKIENĖ 

  “Daugiau nei 30 metų feministinis menas gyvuoja Vakarų Europoje, o lietuviškąją jo atmainą galima būtų pavadinti tyliuoju feminizmu”, - sakė druskininkietė menų magistrė Jūratė Kazakevičiūtė, miesto muziejuje kovo 8-ąją, Tarptautinę moters dieną, atidarydama erdvinių objektų parodą intriguojančiu pavadinimu “Jos”. Be abejo, jos – tai unikalia technika pagamintos hiperrealistinės lėlės – tiek dviejų sprindžių aukščio, tiek žmogaus didumo. “Šios skulptūros – 13 “Žydraakių” ir “Motina” - tai mano kopijos, juk vaizdavau save,” – prisipažino autorė. Diptichą “Saugi, nuolanki ir rami” Jūratė sukūrė paskatinta minčių apie namų jaukumą ir saugumą, patiriamą sėdint kažkam ant kelių, o “Gundymu” išreiškė moters, kartais vadinamos “braške” ar “uoga”, įvaizdį. “Moterys motinos neturėtų savo senstančio kūno gėdytis, jį slėpti ar net operuoti”, - teigė parodos sumanytoja, gausiai susirinkusius renginio dalyvius supažindindama su pagrindinėmis magistrantūros baigiamojo darbo “Moters kūno reprezentacija šiuolaikinėje tekstilėje” tezėmis. Į klausimą, kada bus demonstruojami “Jie”, profesionali tekstilininkė atsakė, kad pradžia padaryta - vienas natūralaus dydžio “Jis” pernai jau iškeliavo į Olandiją.
   Šventinį renginį pratęsė vilniškės grupės “Va Bank” instrumentininkas – akordeonistas Bogdanas Voicinovičius, muzikos garsais pakvietęs pakeliauti po Italiją, Vengriją, Prancūziją, Suomiją, o šokėja Božena Godlevskaja žiūrovus sužavėjo temperamentingai atliekamais rytietiškais šokiais.

Reklama

Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>