Pirmas

Šiame numeryje
Miesto žinios
Policijos žinios
Klausimas
Sportas
Kultūra
Renginiai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai
Druskininkų TIB
Organizacijos
Sanatorijos
Menai

Redakcija
Informacija

  Garsusis gamtininkas mokslus pradėjo Druskininkų
  apylinkėse 


Žinomas gamtininkas, ilgametis televizijos laidų apie gamtą vedėjas profesorius Ričardas Kazlauskas su vienu iš savo egzotiškų augintinių 


Stasė ir Stasys Kazlauskai, Druskininkų apylinkių lietuviškų mokyklų mokytojai, apie 1925 m.
Valerijus VORONINAS 

   Istoriniuose darbuose, tyrinėjančiuose mūsų krašto lietuviškų mokyklų istorijas, dažnai minimos Stasio ir Stasės Kazlauskų pavardės. Kas buvo šie mokytojai, kokie jų likimai? Po daugelio išvykų ir paieškų susitaikiau su mintimi, jog nesustabdoma laiko tėkmė, neskaitant pavienių fotografijų ir kai kurių dokumentų archyvuose, užmarštin nusinešė visus prisiminimus. Tačiau netikėtai druskininkietis K. Maliukevičius prasitarė, kad bendrauja su mokytojų Kazlauskų sūnumi Ričardu, kuris gyvena Vilniuje. Susitaręs susitikti su R. Kazlausku, aplankiau jo butą sostinėje. Pasitiko iš respublikinės televizijos laidų apie gyvūniją pažįstamas gamtininkas Ričardas Kazlauskas. Jo nepaprastame, tiek egzotiškiausiems gyvūnams, tiek žmonėms gyventi pritaikytame būste Taikos gatvėje trumpam užmiršau savo vizito tikslą. Tik susipažinęs su keliais neįprastais gyvūnėliais, bandžiusiais ant manęs užsiropšti, žymiajam namų šeimininkui išdėsčiau turimas žinias apie jo tėvus - mokytojus Kazlauskus. Sutikęs prisiminti praeitį, tėvus ir savo vaikystę Latežeryje gamtininkas ilgesniam laikui susimąstė. Šios pauzės metu pasitaikė proga įdėmesniu žvilgsniu apžiūrėti R. Kazlausko namų zooparką...

Tėvų šaknys 

   Žinomo Lietuvos gamtininko Ričardo Kazlausko tėvas Stasys gimė1904 m. Gatčinos miestelyje, netoli nuo Sankt Peterburgo. Tėvo mama, kilusi iš bajoriškos giminės, buvo caro rūmų ekonomė, o tėvas - tų pačių rūmų darbininkas. Gatčinoje prabėgo S.Kazlausko vaikystė, čia jis įgijo pradinį išsilavinimą. Sukaupę nemažą sumą pinigų, vėliau nuvertėjusių, 1917 m. Kazlauskai nusprendė išvykti į gimtąją Lietuvą. Pakeliui, Pskove, mirė tėvas. Valkininkų apylinkės Čižiūnų kaime Kazlauskai turėjo iš protėvių paveldėtą pastatą ir žemės. Lietuvoje gyveno labai vargingai. S.Kazlauskas, kurį laiką piemenavęs, vėliau tapo apylinkės kaimų daraktoriumi. Tuo metu Rytų Lietuvoje jau stiprėjo lietuviško švietimo draugija “Rytas”, kurios globoje būrėsi lietuviai mokytojai. Daugelis iš jų, nors ir turėjo darbo patirtį, neturėjo reikiamos kvalifikacijos, o reikalavimai mokytojams kasmet griežtėjo. Norėdamas toliau mokyti S. Kazlauskas turėjo ir pats mokytis, todėl įsimetęs šiek tiek maisto, pėsčiomis nukeliavo į Vilnių ir įstojo į Vilniaus mokytojų seminariją, kur buvo ruošiami “Ryto” draugijos mokytojai. 
   R.Kazlausko mama Stasė Blažytė-Kazlauskienė, kilusi nuo Kapčiamiesčio, gimė 1905 m. Jos, našlaitės, vaikystė prabėgo tetos siuvėjos namuose, kur buvo pasakojama apie prosenelę bajoraitę, nepabijojusią giminės prakeikimo ir ištekėjusią už prastuolio. Tetos rūpesčiu S. Blažytė mokėsi, vėliau, nusprendusi tapti mokytoja, įstojo į Vilniaus mokytojų seminariją. Čia ir susikirto Stasės Blažytės ir Stasio Kazlausko keliai. 1925 m. jie susituokė. Stasė, tais pačiais metais baigusi mokytojų seminariją, “Ryto“ draugijos vadovybės buvo paskirta mokytojauti į Kašėtų kaimą, o Stasys, atrodo, dar kurį laiką mokėsi, bet jau 1927- 28 m. mokslo metams ir jis buvo paskirtas lietuviškos draugijos mokytoju į Kabelių kaimą.

Druskininkų pašonėje

   1928 m. Stasys ir Stasė Kazlauskai buvo paskirti mokytojais į Neravų kaimą. Čia jau buvo didelė lietuviška mokykla. Be savo tiesioginės pareigos, mokytojai organizavo saviveiklos ratelius, vakarones jaunimui. Ji neblogai grojo smuiku, o mokytojas Stasys, kurio muzikiniai gabumai buvo akivaizdūs, viskuo, kuo tiktai galima: gitara, mandolina, cimbolais, balalaika. Vėliau, jau ir Latežeryje, S. Kazlauskas buvo suorganizavęs gerą kaimo kapelą. Mokykla tuo metu buvo tapusi ne tik švietimo įstaiga, bet ir savotišku lietuviškos kultūros centru Druskininkų pašonėje. Jauni mokytojai buvo mylimi Neravų jaunimo, turėjo didelį autoritetą tarp pagyvenusių kaimo žmonių. Pasakojama, kad Kazlauskienė turėjusi medicinos enciklopediją. Gydytojo paslaugos buvo brangios, todėl sveikatos rūpesčių kamuojami neraviškiai eidavo patarimo pas mokytoją. Ten, kur mokytojavo Kazlauskai, - Neravuose, vėliau Viečiūnuose, Šklėriuose (1932-1933m.), mokyklos buvo gausiai lankomos. Štai Viečiūnuose į pamokas susirinkdavo apie 70 vaikų. Didelėje Šklėrių mokyklos klasėje pirmokams ir antrokams vadovavo S.Kazlauskienė, o šalia, toje pačioje klasėje, trečiokus ir ketvirtokus mokė S.Kazlauskas.

Lietuvybės tvirtintojai 

   Lietuviai mokytojai tarpusavyje bendraudavo. Suvažiavę į vieną ar kitą kaimą aptardavo mokymo programas, krašto lietuvių problemas ir kitus reikalus. Ričardas Kazlauskas prisiminė Šklėrių laikotarpio mokytojų susiėjimus. Dažnai čia atvykdavo mokytojai Večkys, Bigelis, Makarevičius, Viščinis. Rūpimi klausimai buvo aptarinėjami garsiai, todėl žinomas mokslininkas prisiminė ne vieną piktą tėvo žodį, skirtą lenkų valdininkams, kurie buvo priespaudos priemone engiamiems lietuviams. Dera pridurti, kad mūsų krašte tuo metu nebuvo Druskininkų, Latežerio ar Ratnyčios, o Druskieniki, Lotozero, Rotnica. Kaip ir kiti lietuviai, mokytojai Kazlauskai oficialiai buvo vadinami lenkiškai - Stanislav ir Stanislava Kozlovski. Taip pat kasdieniame gyvenime, ne kaimo aplinkoje, mokytojai negalėjo pasireikšti kaip lietuviai. Visas Druskininkų miesto kultūrinis elitas, kurio daugumą sudarė atvykėliai iš Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos, kalbėjo lenkiškai, lietuviškos kultūros nepripažino. Lietuvių kalba tuometiniams druskininkiečiams buvo tamsumo ir prasčiokiškumo požymis. Šios aplinkybės, turinčios seną istoriją ir tradicijas, lenkų okupacijos laikais buvo taip smarkiai įsimetusios į visuomenę, kad net kaimo parduotuvėje, šiek tiek labiau apsišvietęs lietuvis su pardavėju žydu gėdydavosi lietuviškai kalbėti. Tik “Ryto” draugijos mokytojų visa tai netrikdė, bet skatino savo lietuviškuose kaimuose dar atkakliau dirbti, kad ir mūsų krašte atsirastų kuo daugiau apsišvietusių žmonių, kurie didžiuotųsi savo valstietiška lietuviška kilme bei kalba. Pirmaisiais lenkų okupacijos metais mokytojai lietuviai iš esmės buvo pagrindiniai lietuviškai kalbančios visuomenės vadovai. 
   Tuo metu plačioje Lietuvos lietuvių patriotų visuomenėje kilo sąjūdis už pavardžių lietuvinimą. Aktyviai šią madingą idėją palaikė mūsų krašto mokytojai. Taip mokytojas Makarevičius virto Makariūnu, o Kazlauskų giminaičiai tapo Kontautais. Stasys Kazlauskas atsisakė keisti pavardę. Jam visa ši idėja pasirodė keista. “Tokią pavardę mes nešiojam, tokia tegu ir lieka,”- sakė jis.

Pasipriešinimas 

   “Ryto” draugijos mokytojai, vykdantys nepriklausomos Lietuvos vyriausybės ir užsienio lietuvių finansuojamos draugijos vadovybės nurodymus, buvo nelojalūs okupacinės valdžios atžvilgiu. Tokį “Ryto” draugijos Neravų lietuviškos mokyklos mokytojos S. Kazlauskienės priešiškumą tuometinei Druskininkų valdžiai galėtų paliudyti M.A.B. saugomas 1928 04 24 rašytas laiškas, skirtas lietuviško švietimo draugijos “Rytas” pirmininkui: “Gerbiamas pone, šiandie apsilankė pas mane pulkininkas su burmistru Mašinausku iš Druskininkų ir prašė atvesti vaikus su vėliavytėmis 3 gegužės į Druskininkus. Nežinodama, ką daryti, prašau patarimo. Ar eiti, ar neiti ? Nejaugi lietuviai vaikai eis su lenkų dvispalve? ”. 
   Jau trečiojo dešimtmečio pabaigoje, siekiant sutrikdyti planingą lietuviškų mokyklų darbą, okupacinė valdžia pradėjo aktyvią kompaniją neparankiems lietuviams mokytojams diskredituoti. Tai buvo daroma visais įmanomais būdais, net pačiais neįtikinamiausiais. 1931 m. Viečiūnų pradinės mokyklos mokytojas S.Kazlauskas buvo apkaltintas geležinkelio avarijos organizavimu. Mokytojas buvo suimtas ir įkalintas, vėliau, neįrodžius kaltės, paleistas. Kas vyko Viečiūnuose, kai mokytojas buvo kalinamas, vaizdžiai atsispindi “Ryto” draugijos mokytojos S. Kazlauskienės ataskaitoje draugijos vadovybei Vilniuje: “Darbas Viečiūnų “Ryto” mokykloje 1931-1932 mokslo metais ėjo nenormaliai, kadangi   1931 m. gruodžio 15 d. mokytojui p.Kazlauskui Gardino inspektoriaus parėdymu buvo atimtos teisės mokytojauti Viečiūnuose. Mokslas tapo sustabdytas”; ”Tuo laiku tapo įsteigta Viečiūnuose lenkų valdiška mokykla. Stengtasi kuo daugiausiai rasti simpatikų tarpe vieciūniškų ir tuo būdu padidinti lenkų mokykloje vaikų skaičių, bet nežiūrint to, vieciūniškių tėvai, užuot leidę savo vaikus į lenkišką valdišką mokyklą, leido juos į Neravų “Ryto” mokyklą.”
   1932 -1935 m. laikotarpiu uždarius visas legalias ”Ryto” draugijos mokyklas mūsų krašte, mokytojai Stasys ir Stasė Kazlauskai tęsė savo pasiaukojantį darbą mūsų krašto “Ryto” draugijos bibliotekose ir skaityklose, vadovavo kuriant vietinius Šv. Kazimiero draugijos skyrius, aktyviai dalyvavo jų veikloje. S.Kazlauskienė nuo 1933 09 26 d. pradėjo dirbti Latežerio lietuviškoje skaitykloje, o S.Kazlauskas kurį laiką buvo Viečiūnų kaimo, vėliau Ratnyčios skaityklos vedėju. R. Kazlauskas prisiminė tuometinių skaityklų ir bibliotekų veiklą. Iš esmės tai buvo slaptos pradinės lietuviškos mokyklos Druskininkų apylinkėse, kuriose žymusis Lietuvos gamtininkas pradėjo savo kelią į mokslus. Jis prisiminė, kad vieną vaiką būtinai sodindavo pastogėje. Tas žiūrėdavo pro langą, ar neatvažiuoja policininkas. Kai koks nepažįstamas prisiartindavo, perspėti apie galimą patikrinimą vaikai eidavo žaisti į kiemą. 

Vaikų likimai 


Bedirbant Druskininkų apylinkių lietuviškose mokyklose, prabėgo mokytojų Stasio ir Stasės Kazlauskų jaunystė. Neravuose gimė jų sūnus Raimundas, Latežeryje - duktė Nijolė, tik Ričardą mama gimdė Vilniuje, kur gydytojų priežiūra buvo geresnė.
Griežtėjant darbo sąlygoms, pasilikti mūsų krašte jauni mokytojai nematė prasmės, o ir reikėjo rūpintis vaikų tolimesniais mokslais. Taigi Antano Maliukevičiaus name Latežeryje įsikūrusi slaptoji lietuviška mokykla buvo paskutinė Kazlauskų darbo stotelė mūsų krašte. 1937 m. šeima išvyko į Vilnių. Čia vaikai mokėsi lietuvių gimnazijoje, mama tapo “Vaidilos” dramos teatro aktore. Vėliau Stasės ir Stasio Kazlauskų keliai išsiskyrė. Karo metais vaikai su mama pasitraukė į Panevėžį, kur globojo patėvį, net iki 1956 m. besislapsčiusį filosofijos profesorių M. Melėną. 
   Ričardo brolis Raimundas tapo karininku, papulkininkiu. Iki pensijos jis dirbo Vilniaus universiteto karinėje katedroje. Sesuo Nijolė Baranauskienė šiuo metu dirba Klaipėdos gimdymo namų gydytoja. Ričardas Kazlauskas savo likimą susiejo su Vilniaus universiteto Zoologijos katedra, kur iki šiol tebedirba. Kadaise, dar vaikystėje, pamėgęs gimtosios Dzūkijos gamtą, nuo1957 m. pradėjo ją tyrinėti zoologijos katedroje. 

 


Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>



© 1997-2002 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR įstatymai

Dizainas ir programavimas - Mantas S. ir Dana M.