|
Violeta KLIMAITĖ
"Mano stiprybė yra mano šeima", - kaip visada gerumu spinduliuoja Birutė Malinauskienė. Grūto parko įkūrėjo Viliumo Malinausko žmona prisipažįsta, kad ji gyvenime neišmoko tik vieno - būti ponia.
"Iš manęs ir dabar kartais Viliumas pasijuokia - ko gi tu lakstai, argi ko neužtenka? Galėtum sėdėti namie ir rūpintis savimi. Negaliu. Visą gyvenimą aktyviai dirbusiai tarp žmonių, šiandien taip ramiai viską nubraukti ir užsidaryti neišeina", - šypsosi 56 metų moteris. Prieš trejus metus Birutė Malinauskienė aktyviai pasinėrė į savo verslą prie Gaileko ežero Lazdijų rajone. Naujam gyvenimui prikėlusi seną poilsiavietę, ji džiaugiasi, kad "Grūto" turizmo centras tapo daugelio mėgstama poilsio vieta. Kai kas iš Birutės draugų net pasijuokia, kad vyras su žmona pasikeitė gyvenimo ritmu. Anksčiau nepakeldavęs galvos nuo verslo popierių, dabar Viliumas Malinauskas vis dažniau ima į rankas meškerę, randa daugiau laiko sau ir anūkams. Birutė pripažįsta, kad ji verslo ėmėsi, paskatinta savo vyrų. Vyro ir sūnaus darbo patirties bei patarimų užteko, kad moteris drąsiai imtųsi naujo verslo. "Mūsų šeima labai vieninga. Vieni kitiems padedame. Naujos - kaimo turizmo galimybės mane viliojo. Žinojau, kad neliksiu viena su savo problemomis. Daug važinėjome, žiūrėjome, kaip dirba kiti", - teigia Birutė Malinauskienė, netikėtai tapusi verslo moterimi. Dviejų gerai Lietuvoje žinomų vyrų - Viliumo Malinausko žmona ir Druskininkų mero Ričardo Malinausko mama, ji visą laiką gyvena tarsi po padidinamuoju stiklu. Smalsiai stebima aplinkinių, Birutė nesijaučia priversta gyventi kitaip, pagal primestas elgesio taisykles. "Jei kurią dieną namuose nebūna svečių, kažkaip net nejauku. Kažko trūksta", - šypsosi moteris, paklausta, ar jos nevargina nuolatinės viešnagės, žiniasklaidos dėmesys šeimai. Ji nesigiria laikanti keturis namų kampus ir šeimos laimės aitvarą už uodegos, nors protinga moteris to niekada atvirai ir nepasakys.
- Kokia turi būti moteris, galinti suvaldyti tokius vyrus?
Birutė MALINAUSKIENĖ. Viliumo tik išorė tokia - tvirto ir labai griežto vyro. Iš tikrųjų viduje jis yra labai santūrus ir pažeidžiamas žmogus. Gyvendama su juo, užauginusi 3 vaikus, galiu tik pakartoti tai, kas seniai žinoma visiems - piktumu nieko neišloši. Viską pasiekti galima tik gerumu.
- Koks buvo tas jūsų svajonių princas Viliumas, kai jį pamatėte pirmąkart?
B.M. Visiškas vaikas. Ir tai yra tiesa. Mes pradėjome draugauti, kai man buvo 9-eri, o jam - 11 metų. Abu gyvenome viename kaime - Skaisčiūnuose, Marijampolės rajone. Mūsų šeimas teskyrė 500 metrų. Ir meilė buvo labai didelė. Kaimynai net dainą buvo apie mus sudėję: "Kas numynė takelius per Miliausko laukelius? Tai Viliuks Malinauskų pas Birutę Miliauskų". Vienas tos mūsų vaikiškos draugystės epizodas tapo savotiška šeimos lemtimi. Ką tik pradėję draugauti, aš - 5-oje, jis - 7-oje klasėje, važiavome į ekskursiją Druskininkuose. Buvo karšta vasara. Sustojome nusimaudyti prie vieno ežero. Plaukia mano Viliumas ir garsiai svajoja - taip gražu, apsivesim ir gyvensim čia. Po kelių dešimtmečių vartydami nuotraukas, radome tų vaikystės maudynių epizodą. Abu net aiktelėjome. Pasirodo, maudėmės tada Ilgyje, šalia savo Grūto
- Ištekėjote už Viliumo Malinausko iškart po mokyklos. Ar tėvai neprieštaravo tokioms ankstyvoms vestuvėms?
B.M. Mūsų kelias vestuvių link buvo kupinas jaunatviško maksimalizmo ir juokingų istorijų. Aš, kaip gerai besimokiusi ir kruopšti mokinė, vidurinėje mokykloje Marijampolėje nuo mokytojų ir klasės draugių slėpiau savo meilę. Visą laiką visiems sakiau, kad vaikštau ne su kokiu ten gerbėju, o su tikrų tikriausiu pusbroliu. Galima tik įsivaizduoti visų reakciją, kai yla išlindo iš maišo
Mokykloje buvau aktyvi renginių dalyvė, šokėja. O Viliumas visada mėgo ramesnį, sėslų gyvenimą. Jis į dramos būrelį nueidavo. Kai su šokiais išvažiuodavau koncertuoti, už mane brėžinius padarydavo. Tikriausiai jam nusibodo žiūrėti, o gal ir pabijojo, kad koks šokėjas manęs nenušokdintų, todėl mudviejų vestuves suplanavo labai greitai ir netikėtai. Be kažkokio oficialaus pasipiršimo. Man buvo 18-a. Paima jis vieną dieną mano pasą ir sako: "Susitiksim popiet prie vaistinės". Kaip ten buvo, bet aš, nepagalvojusi nieko rimto, pamiršau į tą mūsų pasimatymą nueiti. Girdžiu, šaukia mane per pamoką mokytoja: "Eik, Birute, tave pusbrolis kviečia". Čia gi Viliumas, nesulaukęs manęs prie vaistinės, atėjo vestis. Nužygiavome į civilinės metrikacijos skyrių. Darbuotoja pareikalavo mano paso. Aš, 45 kg svėrusi mergaičiukė su kasomis, nelabai jai buvau panaši į skubančią ištekėti nuotaką. O jis vaikinas buvo iš stuomens ir iš liemens - 95 kilogramų, gražiai sudėtas. Metai tiko, Viliumas sėdo pildyti pareiškimo. O aš kaip koks mažas vaikas, darantis blogą darbą, vis jį skubinu - "rašyk, rašyk gi tu greičiau". Mat, bijojau, jog kas nepamatytų, gėda buvo
Taip aš "atsakingai" ruošiausi svarbiausiam gyvenimo žingsniui.
Padavėm tuos pareiškimus, sėdam ant dviračio ir važiuojam namo į kaimą. Liko svarbiausias darbas - pranešti tėvams tokią naujieną. Nuvežė mane Viliumas namo. Mama prieangyje tvarkosi. Jis pirmas eina, aš iš paskos. Turim, sako, jums naujieną. "Kokią? - nustebo mama. - Gal dvejetų parvežėt?" Kai išgirdo, patylėjo ir sakys - "palauk, tėvas grįš". Na, manau, su tėveliu tai jau tikrai susitvarkysim. "Tėve, vaikai sukvailiojo", - tokiais žodžiais mama jam pranešė apie mūsų vestuves. "Na, jaunavedžiai, eikit pavalgyt", - nedaugžodžiaudamas sutikimą mūsų sprendimui davė tėtis. Taip po kelių mėnesių, 1963-ųjų kovo 31-ąją, mes oficialiai tapome šeima.
- Nei vienas iš vaikų, sekdamas jūsų pėdomis, neiškrėtė tokio pokšto?
B.M. Mūsų jauniausia dukra Birutė ištekėjo 18-os. Bet ji su savo išrinktuoju gražiai draugavo, žinojom ir numatėm, kad vestuvės ne už kalnų.
- Kuriuos savo gyvenimo metus jūs pavadintumėt gražiausiais?
B.M. Viliumas nuo vaikytės daug sportavo. Jis daugeliui buvo pavyzdys - labai rimtas, negėrė, nerūkė. Mėgo sunkiąją atletiką, boksą, imtynes, stūmė rutulį. Netrukus po mūsų vestuvių išėjo tarnauti į armiją. Galbūt tai irgi turėjo reikšmės jo apsisprendimui dėl mūsų vestuvių. Jį išsiuntė į Ukrainą. Tarnavo Čiugujeve, vadinamame sportininkų batalione. Aš gyvenau kartu su juo. Su mumis Ukrainoje jau buvo ir ką tik gimęs Ričardas. Tie metai, praleisti Ukrainoje, nuostabiai gražiose vietose, man buvo patys mieliausi. Tai buvo pats nerūpestingiausias laikas. Mama įdeda lašinių, stogą virš galvos turime, keliaujame visur. Smagu buvo.
Kai grįžome į Lietuvą, prasidėjo tikras gyvenimas. Kolūkiams reikėjo mūsų darbo rankų. Pradėjome nuo "Panaros" kolūkio, kur Viliumas įsidarbino zootechniku, paskui pakvietė į Dzūkiją, "Dusios" kolūkį. Visi vertino Viliumo sugebėjimus planuoti, organizuoti darbą. Brolis prisiviliojo Viliumą į Radviliškį, "Draugo" kolūkį. Aš agronome išdirbau 22 metus. Viliumas padarė didesnę karjerą - sėkmingai vadovavo Radviliškio rajono "Komunaro" kolūkiui. Žvelgdama mintimis į tuos laikus, su nostalgija prisimenu žmonių entuziazmą, norą pamatyti, nuvažiuoti, pasilinksminti. Kad ir kaip sunku buvo, ir kaimuose vykdavo konkursai, varžybos, spėdavome nuvažiuoti į visus kultūrinius renginius. Kai Viliumui sušlubavo sveikata, turėjome rinktis Dzūkijos pakraštį. Taip prieš 15 metų prasidėjo Grūto pelkynų istorija.
- Grūtas iš pelkės pavirto lankomiausia Lietuvos vieta. Koks yra jūsų šeimos sėkmės raktas?
B.M. Jis - labai paprastas. Mylėti darbą ir jo nesibodėti. Mes visą gyvenimą sunkiai dirbome. Jokie aitvarai mums turtų nesukrovė. Mokiau to savo vaikus, mokau dabar ir anūkus - kas lengvai ateina, tas lengvai ir išeina, o pinigas turi būti uždirbtas savo prakaitu. Užsimanė mokykloje sūnus mašinos. Sakom su Viliumu - "Va, tau, Ričardai, 22 hektarai žemės. Užsiauginsi svogūnų, turėsi mašiną". Mano anūkai žino: jei ko nors nori, reikės darbą padaryti.
Man juokinga klausytis kalbų apie mūsų dabartinį gyvenimą, kuriam tik gulbės pieno tetrūksta. Mes visada neblogai gyvenome, tačiau dirbome negailėdami savęs. Šalia pagrindinio darbo užsiimdavome papildomomis pajamomis. Auginome tulpes, česnakus.
Smagu, kai vaikai mane laiko jauna. "Mama, argi tau sunku ten nuvažiuoti, tą padaryti?" - dažnai stebisi. Taigi, vaikai, sakau, man jau nebe dvidešimt. Laikas prabėgo taip greitai, jog kartais net susimaišau. Gaminu valgyti su savo anūke Evelina ir kartais užsimiršusi į ją dukters vardu kreipiuosi. "Močiute, juk aš ne Birutė, aš Evelina", - nusistebi anūkė. O, rodos, ką tik stovėjau kartu su savo mažąja.
- Ko jūs išmokot, gyvendama su Viliumu Malinausku?
B.M. Meškerioti. Viliumas yra tikras gamtos vaikas. Ypač dabar, kai turi daugiau laiko sau. Vis dažniau ima į rankas meškerę ir važiuoja prie Gaileko ežero. Ten net žvejo namelį turi pasidaręs. Ir mane vis kviečia: "Imam vatinkas ir važiuojam". Dabar ant ledo su juo jau nebesėdžiu, o anksčiau abu poledinėje žūklėje su skrituliais dar ir kaip žvejojom! Kaime gimusi, aš iš pradžių svajojau apie miestą. Dabar gyventi į tas daugiabučių dėžutes manęs gyvos nenuvarytų.
- Jeigu reikėtų viską pakartoti iš naujo, ar gyvenimo kelias vingiuotų tokia pat vaga?
B.M. Lygiai tokia pat. Dėkinga likimui už savo vyrą, kuris man visada buvo dėmesingas ir kurio sąžiningumu niekada nesuabejojau. Dievas mums davė tris protingus, savo tėvus gerbiančius vaikus. Esu laiminga moteris, gyvendama drauge su savo gausia šeima - 13 narių - vaikais, anūkais, marčia, žentais. Kur tik mes su Viliumu begyvenome, visuose namuose palikdavome du dalykus - židinį ir sutvarkytą aplinką. Atvira ir prižiūrima ugnis židiny mums visada simbolizavo šeimos santarvę ir ramybę. Manęs ne kartą klausė, ar aš tarp valdingų vyrų turiu teisę į savo nuomonę. Mes visada tariamės kartu, tik kiekvienas dirba tą darbą, kuris jam geriausiai išeina.
|
