Pirmas

Šiame numeryje
Miesto žinios
Savivaldybės žinios
Policijos žinios
Kultūra
Klausimas
Sportas
Renginiai
Horoskopai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai
Druskininkų TIB
Organizacijos
Sanatorijos
Menai

Redakcija
Informacija


 


  Kaip įamžinsime kraštietį?

Arūnas ZURLYS 


Vladas Vildžiūnas Druskininkų Ž.Lipšico žydų muziejuje 

   1999 m. įkurta visuomeninė organizacija "Žako Lipšico Druskininkų skulptūrų parkas" spalio 20-ąją minėjo šio pasaulinės šlovės skulptoriaus 110-ąsias gimimo metines. 

Atminties griuvėsiai 

   Nors ketinta ta proga surengti skulptorių simpoziumą ir Druskininkų erdves papildyti jo metu sukurtomis skulptūromis, tokių užmačių atsisakyta dėl lėšų stokos. Dera priminti, jog 1998 m. rudenį mūsų mieste toks simpoziumas įvyko, palikęs kurorte 4 skulptūras. Viena iš jų, išskobta Izraelyje gyvenančio D. Zundelovičiaus, itin susieta su Ž. Lipšico biografija - ant akmeninių plokščių tarsi ant išvartytų žydų antkapinių paminklų įžiūrimas jo pirmosios skulptūros stirnelės, atliktos Paryžiuje, kontūras. Susirašinėdamas su žinomu skulptoriumi V.Vildžiūnu, Ž.Lipšicas teiravosi apie Druskininkų žydų kapines prie Mergelių akių ežeriuko, kur palaidoti jo artimieji. Deja, Ž.Lipšico motinos kapo aptikti nepavyko. Šios kapinės 1967 m. buldozeriu su žeme lygintos antkapinius paminklus panaudojant kurorto statiniams. Šiuo metu Druskininkų žydų kapinės, kur ilsisi Ž.Lipšico motinos Rachelės palaikai, sutvarkytos. Garsusis menininkas gimė Druskininkuose 1891 m., Šv.Jokūbo gatvėje, daugmaž toje vietoje, kur išlikęs vadinamas Lipšico viešbutis. Veikiau jo griuvėsiai, nes dėl įvairių peripetijų Ž.Lipšico tėvo statyto viešbučio neįstengiama restauruoti. 

Pasaulinė šlovė 

   Menotyrininkė S. Trilupaitytė, pristatydama Ž.Lipšicą, jo permainingą gyvenimą prilygino amžinojo žydo klajonėms. Pasimokęs dailės Vilniuje, 18-metis 1909 m. išvyksta į menų sostinę Paryžių. Uolios čionykštės skulptūros studijos, pažintys su garsiausiais to meto dailininkais, pirmosios parodos. Nors tampa žinomu kubistu, tačiau vėlesnėmis skulptūromis pranoksta šią dailės kryptį. Prasidėjus karui, išvyksta į Niujorką, kur sulaukia pripažinimo kaip vienas žinomiausių Amerikos moderniosios viešosios skulptūros autorių. Didžiausių JAV miestų erdvėse galima pamatyti Ž.Lipšico skulptūras, daugiau kaip 50 žymiausių pasaulio muziejų įsigiję jo kūrinių. Jo vardas bene garsiausias pasaulio dailės istorijoje tarp visų iš Lietuvos kilusių dailininkų. 

Gimtinės šauksmas 

   V.Vildžiūnas, paminklo M.K. Čiurlioniui Druskininkuose autorius, priminė, kad garsusis skulptorius buvo neabejingas Lietuvai. Ryšį su Ž.Lipšicu jis užmezgė per vieną Londono dailės galeriją, kur garsusis litvakas savo kūrybą eksponavo. Į visus 8 V.Vildžiūno laiškus garsus skulptorius skubiai atsakydavo. Gyvenimo pabaigoje gyvendamas Italijoje ir gaudamas vis daugiau laiškų iš Lietuvos, samprotavo, jog jį gimtoji žemė šaukia. Ž.Lipšicas rašė:"Čiurlionis buvo tikras genijus. Ir aš didžiuojuosi gimęs kaime, kurio žemę lietė jo kojos. Mūsų brangieji, nepamirštamieji Druskininkai!". 
   Žinomas publicistas T.Sakalauskas pridūrė, jog V. K. Jonynas, gyvendamas Niujorke, bendravo su kaimynystėje įsikūrusiu kraštiečiu. Vienąsyk prisiminęs lietuvių liaudies dainas, girdėtas iš anapus Nemuno, Ž.Lipšicas pravirko. Pateiktas įtaigus Druskininkų epizodas, kuomet M.K.Čiurlionio tėvas įtikinėjo Ž.Lipšico tėvą Abraomą atkalbėti sūnų nuo dailės pasirinkimo, kaip liūdną pavyzdį minėdamas kūrybos nualintą sūnų Mikalojų Konstantiną. Tačiau sūnaus poreikį dailei labai palaikė Ž.Lipšico motina. 

Kūrybos estafetė 

   Menotyrininkas A. Nedzelskis, teigdamas, jog neverta plėšytis dėl Ž.Lipšico priklausomybės kokiai nors tautybei ar kultūrai, papasakojo, kaip įdomiai Druskininkuose persipynę kūrėjų keliai. 1909 m. vasarą į Druskininkus sugrįžta M.K.Čiurlionis, kurį nedrįsdamas prieiti stebi jaunuolis Ch. J.Lipšicas, netrukus išvyksiantis į Paryžių studijuoti dailės. Po M.K.Čiurlionio mirties jis tarsi perima kūrėjo estafetę. 8-ajame dešimtmetyje į mūsų miestą iš Amerikos atvyksta Niujorke su Ž.Lipšicu bendravęs V.K.Jonynas, kuris vėliau apsistoja mūsų mieste ir įkuria savo galeriją. Vilniaus dailės akademijos absolventas D. Zundelovičius, realizavęs Druskininkuose savo diplominį darbą - berniuko muzikanto skulptūrą, 1998 m. vėl atvyksta į Druskininkus, šįkart jau iš Izraelio, ir įgyvendina savo seną sumanymą - išskobia skulptūrą, skirtą Ž.Lipšicui. Anot A.Nedzelskio, geresnį paminklą garsiajam skulptoriui sunku įsivaizduoti. D.Zundelovičius ištęsėjo ir savo pažadą atnaujinti nuniokotą muzikanto skulptūrą, kuri perkelta prie Lietuvos prabavimo rūmų. D. Matulaitė, kurios skulptūra "Vyturėlis" puošia mūsų bažnyčios aikštę, prisiminė vykusį svarstymą ministerijoje, ar Ž.Lipšico atminimą mūsų mieste įamžinti D.Zundelovičiaus skulptūra, ar apsistoti ties išeivijos dailininko S.Arbit-Blato projektu? Druskininkų žydų bendruomenės atstovai pageidavo pastarojo, tačiau neįgyvendintas nė vienas. 

Viltys dėl muziejaus 

   Nacionalinio žydų muziejaus direktoriaus pavaduotoja O.Biveinienė konstatavo, jog muziejaus filialo, 10 metų veikiančio Šv. Jokūbo gatvėje, dabartinė būklė daugelio netenkina. Tačiau vis mažėjant muziejaus finansavimui valstybės lėšomis, vienas iš perspektyviausių kelių - sutelkti žydų muziejaus ir Druskininkų savivaldybės jėgas vieno iš žymiausių litvakų muziejui geriau įrengti. Žydų muziejus įsipareigojo tam ieškoti lėšų, pateikdamas tarptautiniams žydų kultūros fondams konkursinius projektus. VO "Ž.Lipšico Druskininkų skulptūros parkas" vadovas G. Žilys apgailestavo, jog praėjusios kadencijos Druskininkų savivaldybės taryba tarptautiniam Ž.Lipšico akmens skulptūros simpoziumui skyrė lėšų, tuo tarpu šioji, kurioje mažiau kultūros žmonių, tam neskiria dėmesio. Druskininkų konferencija, sukvietusi daug žymių šalies skulptorių ir kultūros žmonių, apsiėjo be Savivaldybės dėmesio. Pagrindiniai renginio rėmėjai - Kultūros ministerija ir Lietuvos dailininkų sąjunga. Druskininkų muziejaus direktorius G. Dumčius, pranešęs, jog Vėlinių proga muziejus ruošiasi pagerbti garsių druskininkiečių atminimą, įvardijo Savivaldybės pastangas kuriant miesto muziejų. 

Patvirtino parašais 

   Konferencijos dalyviai susipažino su Ž.Lipšico žydų ir Druskininkų muziejų ekspozicijomis. Po pasivaikščiojimo diskutuota, kaip tinkamai įamžinti Ž.Lipšico atminimą. Kaunietis skulptorius V.Narušis buvo labiau už Ž.Lipšico vardo skulptūrų parką nei už paminklą jam, istorikas V.Valentukevičius, skulptoriai D.Matulaitė ir N.Nasvytis teigė, jog geriausias atminimo įamžinimas būtų jo gimtojo namo Šv.Jokūbo gatvėje restauravimas ir aplinkos sutvarkymas. Į tai Druskininkų vyr. dailininkas skulptorius A.Balkė reagavo palyginimu - šio viešbučio restauravimas Druskininkams būtų tas pats kaip Lietuvai valdovų rūmų atstatymas. Nutarta, suvienijus kūrybines jėgas, darbo grupei rimtai apmąstyti, kokiu būdu pagerbti Ž.Lipšicą. Kol kas visi susirinkusieji į konferenciją savo parašais patvirtino, jog iškilaus menininko atminimas Druskininkuose privalo būti tinkamai įamžintas. 



  Sugrįžimas 

"Lietuva 1994". 1994 m

Arūnas ZURLYS
 
   Po beveik 18-os metų pertraukos Lietuvos dailininkų sąjungos nario Alfonso Šuliausko kūryba vėl sugrįžo pas savus, gimines, bendraklasius, pažįstamus. 

Artimųjų apsuptyje 

   Paskutinįsyk savo retrospektyvinę parodą gimtajame Alytuje jis parodė 1983 m. Šįmetinį spalį susidomėjimo vėl sulaukė dailininko tapybos, pastelės ir skulptūros apžvalginė paroda vienoje lankomiausių Dzūkijos sostinės salių Alytaus kraštotyros muziejuje. Netgi parodos vieta - simbolinė: visiškai šalia, kitapus gatvės, senosiose Alytaus kapinėse ilsisi A.Šuliausko broliai ir seserys. Autoriui nuo pat vaikystės itin gerai pažįstama Alytaus erdvė tarsi pratęsta parodoje: ji prasideda biografijos motyvais - tėvo, motinos, artimųjų portretais. Praeitis perkelia dabartin su visais jos rūpesčiais, visuomeninėmis problemomis, moters amžinu grožiu, dailininko poreikiu universaliau išsireikšti naudojant įvairias dailės rūšis. 

Labiau rūpi turinys 

   Anot A.Šuliausko, jam visada labiau rūpėjo turinio gelmė nei vis besikeičiantys modernizmai, stumiantys kūrėją į nuosavą uždarą pasaulį. Jis atviras visuomeninėms problemoms, ypač žmogui, įsuktam į prieštaringos dabarties sūkurį. Todėl tapyboje nevengia klasikinės dailės priemonių, publicistikos, pilietiškumo, simbolikos, priimtinos daugumai. Tarkim, vieną iš paskutiniųjų paveikslų "XXI amžius"inspiravo Popiežiaus Jono Pauliaus 2-ojo noras suburti visų konfesijų aukščiausius dvasininkus ir baigti tarpusavyje vaidytis. Fone nutapyti 20-ojo amžiaus piktadarių portretai, tarp jų ir Osamos bin Ladeno, tarsi išnyksta į nebūtį. Paveiksle "Lietuva 1994" simbolizuojančios Lietuvą gražios moters fone - spaudos skiautės, fiksuojančios to meto žiauriausius šalies įvykius - bankų griūtį, žurnalisto nužudymą ir kt. "Atėnės gundymas" talpina ir moters egzistencijos abejones, ir Vakarų bei Rytų ideologijų susidūrimą. A.Šuliauskui pastaroji problema rūpėjo gerokai anksčiau nei prasidėjo terorizmas. Neseniai nutapyta "Motina Teresė" jos autoriui padovanojo itin įtaigių įspūdžių. Po paskaitos apie ją Veisiejų bažnyčioje prie paveikslo priėjo kaimo moterytė ir pabučiavo Motinos Teresės rankas. 

Švietėjiškas būdas 

   Dažnos kelionės į Italiją bei žvalgymasis po Vatikano pinakotekos (dailės kūrinių saugyklos) lobynus paskatino istorinius piešinius ir tapybą, o Stasio Lozoraičio portretas gimė po pažinties su jo artimaisiais Romoje. Visuomenei aktualios temos bei nuolatinis bendravimas su įvairių sluoksnių žmonėmis yra savotiškas A.Šuliausko gyvenimo būdas, teigiantis švietėjiškus tikslus. Jis skaito paskaitas dailės ir estetikos temomis, tiki vilties perspektyva, todėl dažnai lankosi mokyklose, o savaitgaliais su "Atgimimo" vid. mokyklos moksleiviais keliauja po Dzūkiją, pateikdamas gimtinės pažinimo pradžiamokslį. 
   Iš visuomeninės erdvės dailininkas pereina ir į intymaus mąstymo erdves, kaip liudija pastelių ciklas "Erdvės". Skulptūrų drožimą autorius vadina savotišku atokvėpiu, kuomet prakalbina dažniausiai nuo Antano Česnulio didelių drožinių likusius medžio gabalus. Beveik visada jie įgauna moterų stotus, simbolinius trapumo ir dvasinės stiprybės lydinius. 

Lankytojų nuomonės 

   Pakalbinta parodos lankytoja inžinierė Ala Bagdonienė kaip labiausiai jai patikusius darbus nurodė du piešinius Judo ir Magdalenos tema, nes jie sukurti subtiliomis spalvomis. Ji pastebėjo, kad visų paveikslų moterys turi tas pačias akis, įtarianti, galbūt dailininko žmonos. Toks lankytojos įžvalgumas susilaukė autoriaus komentaro, kad žmona pozavusi tik savo portretams. Alytaus kraštotyros muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė liudijo, jog A.Šuliausko retrospektyvinė paroda gausiai lankoma, ypač dailės mokytojų ir moksleivių, apie ją lankytojai labai gerai atsiliepia.



  Šeimos erdvė
Arūnas ZURLYS

Mūsų mieste gyvena daug domių ir kūrybingų žmonių, didmiesčių šurmulį išmainiusių į Druskininkų ramybę, savanoriškai "pasmerkusių" save virti provincijos tirščiuose, nors, žinoma, provincija tai tik geografinė sąvoka, o ne savijauta. 


"Tiek daug turim - nuosavą erdvę su namu ir sodu," - sako Alina ir Valdis Listopadskiai 

V.Listopadskis prie savo vitražo - Marijos atvaizdo

Kauną paliko nenoriai 

   Šiemet sukako jau 40 metų, kai Druskininkuose apsigyveno Alina ir Valdis Listopadskiai, tikri Kauno Žaliakalnio vaikai, kuriuos politechnikos instituto inžinierių statybininkų diplomai nukreipė dirbti Vilniuje, o 1961 m. jie su mažu sūneliu persikėlė į Druskininkus, nes čia kūrėsi komprojekto grupė, kurios darbuotojams iškart buvo skiriami butai. Nenoriai paliko didmiesčius, kur lavėti buvo didesnės galimybės, nes, nepaisant inžinierių specialybės, Alina buvo labiau linkusi į literatūrą ir kalbas, o Valdis - į piešimą, fotografavimą, muzikavimą gitara diksilendo ansamblyje. Tačiau Druskininkuose susikūrė savo jaukią erdvę, ypač nuo 1974 m., kai apsigyveno medinuke Mizarų gatvėje su puikiu sodu. 

Seneliai atjaunėjo 

   Neseniai pas senelius Valdį ir Aliną iš Kauno sugrįžo 20-metis anūkas Marius, perėjęs mokytis į Kauno kolegijos Druskininkų skyrių. Tad savo pokalbį obelų paunksmėje ir pradėjome lygindami senelių, tėvų ir anūkų kartas. Ponia Alina neabejoja, jog dabartinis jaunimas įžūlesnis savo poreikiais ir veiklesnis nei jie buvo. Antai anūkas Marius, sumanęs dalyvauti Kurorto šventės imtynėse purve, susilaukė senelių nesupratimo, tačiau užsispyrė, dalyvavo ir laimėjo pagrindinį prizą televizorių, kuris dabar džiugina senelius, nes ankstesnysis tik vieną televizijos programą rodė. Kai anūkas apsigyveno, atjaunėjo ir seneliai, dabar itin jaučiantys jaunimo gyvenimą, jo poreikį mobiliems telefonams, kompiuteriams, anglų kalbai, informacijos srautams. Kadangi senelių karta šiais techninės pažangos laikais autoritetais negali būti, belieka tapti autoritetu, kai anūkas suserga ir jį reikia gydyti įvairiomis žolelėmis, kaip pajuokauja ponia Alina. Vasarą kasryt eidami maudytis į Vijūnėlį, Valdis ir Alina gėrėjosi vaikų vasaros stovyklos Senamiesčio vid. mokykloje auklėtojo Juliaus Matulevičiaus rūpesčiu vaikais, kuriems toks mokytojo dėmesys tikrai išliks kaip sektinas. 

Pasirinkimas iš naujo 

  Ponas Valdis prisimena, jog savo gyvenimo būdą pradėjo iš naujo palyginti vėlai, 40-ies metų. Netikęs, o ir pats nenorėjęs įtikti valdiškoms tarnystėms 1975 m. jis pradėjo kūrybinį darbą Vilniaus dailės kombinato vitražo ceche. Tekdavo šimtus kv.m vitražo stiklo paruošti, iškloti, sumontuoti. Į kombinato cechą užsakymai plaukdavo iš Maskvos ir visos sąjungos. Nuo Rokiškio bažnyčios vitražų restauravimo prasidėjo V.Listopadskio darbo Lietuvos ir Baltarusijos bažnyčiose 25-erių metų epopėja, iš kurios labiausiai prisimena Lietuvos vitražo patriarcho S.Ušinsko kūrinių Kauno mažojoje prisikėlimo bažnyčioje ir Vytauto bažnyčios 2-iejų langų heraldinių vitražų restauravimai. Tai buvo ne vien tik vitražo technologijos įsisavinimo visapusiška patirtis, mokslas paruošti vitražo projektą ir jį atkurti tobulai piešiant ant stiklo, bet ir pažintys su statinių istorijomis bei dvasininkais, abejingais turtams, pasišventusiais dvasinei tarnystei ir Lietuvos atgimimui. Tai stiprino ir paties pono Valdžio asmeninę patirtį, gautą iš šeimos, nes jo tėtis Juozas Listopadskis buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi Lietuvos kariuomenės aukštas karininkas, kurio prisiminimai išleisti atskira knyga, o vienas iš senelių Juozas Kačergius Kauno karo muziejaus sodelyje stovinčiame paminkle paminėtas tarp 100 Lietuvos knygnešių. 

Svarbiausias darbas 

  Prie vitražo meno teko padirbėti ir poniai Alinai. 1994 -1999 m. Valdis kartu su kolega dailininku kūrė šv. Vincento bažnyčios Marijampolėje vitražus. Viename iš kambarių nuosavuose namuose Mizarų gatvėje įsikūrė tikra vitražo dirbtuvė, kurioje ornamentus ant stiklo piešė ir Alina. Rodydamas įspūdingų vitražų šioje bažnyčioje nuotraukas, Valdis priduria - kai vitražas lange atsiranda, jis pradeda savarankišką savo gyvenimą, uždarydamas nuo išorinio pasaulio bažnyčios erdvę, kurioje galima susikaupti maldai ir apmąstymams. "Vien dėl šios bažnyčios vitražų man gyvenime pasisekė, - komentuoja bene svarbiausią savo gyvenimo darbą ponas Valdis. - Mūsų žemėje nebebus, tačiau Šv.Vincento bažnyčios vitražų darbininkų vardai tikriausiai išliks". 
Jau senokai vitražo meistras V.Listopadskis, stipriai mėgstantis savo amatą ir jam savanoriškai vergaujantis, dirba ir individualiai, darydamas mažesnės apimties vitražus. Alina priminė įdomų atvejį, kai vyro vitražą su Zodiako ženklu nusipirkęs vokietis jį perdavė atgal Valdžiui, kad būtent autorius, o ne Vokietijos vitražistai restauruotų netikėtą įskilimą. 
   Ponas Valdis tikisi, jog jam užteks ryžto ir laiko pradėti bei užbaigti garsiausių Lietuvos bajorų herbų viražus, stikle išgaunant brangakmenių spindėjimą, prabangių medžiagų trapumą. 

Pasiekė savo tikslą 

   Ponia Alina taip pat sutverta ne vien tik daržus tvarkyti ir obuolių sultis spausti. Kol ji negirdėjo, vyras spėjo papasakoti, jog žmona turtingą klasikinės literatūros biblioteką turi, o M.Čechovą ir F.Dostojevskį gali iki 5 val. ryto skaityti. 1997 m. ponia Alina panoro vokiškai išmokti ir savo tikslą pasiekė. Pradžioje susirado privačią mokytoją, po to studijas pratęsė Bendruomenės centre, kur susibūrė bendraminčių būrelis, iki šiol vis susirenkantis vokiškai pakalbėti. Dabar ponia Alina gali ir iš Vokietijos atklydusį jo gimtąja kalba kalbinti, ir Getės eilėraščius originalo kalba skaityti. Rugsėjį pati ėmėsi iniciatyvos Bendruomenės centro 18-os asmenų vokiečių kalbos klubui vadovauti ir pokalbius vesti. Kadangi Druskininkuose neįmanoma vokiškos spaudos užsiprenumeruoti, ponia Alina ketina kreiptis į Vokietijos ambasadą dėl visapusiškesnio bendradarbiavimo. Ji dargi skuba į iš naujo vasarą atvertą tautodailės saloną "Dzyvai", kur padeda, tokiu būdu tarsi paremdama savo vyro iniciatyvą. Be kitų pastangų, "Dzyvai" atgimė ir V.Listopadskio, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus valdybos nario, žygių dėka. Kaip papasakojo ponia Alina, į saloną "Dzyvai" poilsiautojai užeina ne vien tik į tautodailės kūrinius paspoksoti ir juos įsigyti, bet ir išsamiau pažinti mūsų kraštą. Kartais tokių klausimų srautas užsitęsia ne vieną valandą. 

Globojo čečėniuką 

   Prieš kelerius metus abu Listopadskius savotiškai įsuko karo Čečėnijoje sūkurys. "Vertindamas bet kokius gyvenimo reiškinius, pirmiausia vadovaujuosi logika ir intuicija," - apibendrina V.Listopadskis skaitytą spaudoje ir regėtą televizijoje medžiagą apie Čečėnijos įvykius. Aliną ir Valdį ypač sukrėtė lietuvio M.Kulbio fotografijų paroda, veikusi Vilniuje. Su šiuo fotokorespondentu, kuris savo objektyvu užfiksavo pačias karščiausias Čečėnijos karo vietas, Listopadskiai bendravo bemaž dvi valandas. Nusipirko dvi jo nuotraukas, o vieną pats fotografas padovanojo. 
  Kai 1997 metų metų vasarą į Lietuvą buvo atvežti iš Grozno griuvėsių surinkti 35 Čečėnijos našlaičiai, Listopadskiai nedvejodami priėmė vieną iš jų -14-metį Baudį. 3 mėnesius jį globodami, bene labiausiai perprato čečėnų charakterį. Šeimininkus nuolatos stebino globotinio dorumas, sąžiningumas, gyvybingumas, nors, jų nuomone, mes niekad iki galo neperprasim kaukaziečių pasaulėžiūros. Baudis nedraugaudavo su vaikais, kurie plūstasi, sunkių darbų, tarkim, sukasti sodą, imdavosi su dideliu noru, jau mokėjo kaukazietiškai šokti ant pirštų galų. Prisiminęs žuvusius tėvus ir seseris, brolius (iš 9-ių vaikų liko gyvi tik du), kartais paverkdavo. Kai Baudis sugrįžo į gimtąją Čečėniją, ryšys tarp druskininkiečių ir jo nutrūko. A.ir V.Listopadskiai tikisi, jog jis gyvas, nors ir sunku išlikti žiauraus karo sąlygomis.


Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>




Anekdotas


© 1997-2001 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR įstatymai

Dizainas ir programavimas - Mantas S. ir Dana M.