Pirmas

Šiame numeryje
Miesto žinios
Savivaldybės žinios
Policijos žinios
Kultūra
Klausimas
Sportas
Renginiai
Horoskopai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai
Druskininkų TIB
Organizacijos
Sanatorijos
Menai

Redakcija
Informacija


 


  Australijos lietuvis gimtinėje
Aidas PRIKOLAUSKAS 

Žinomas Australijos lietuvis Antanas Laukaitis aplankė gimtąjį Leipalingį 

Kelias tremtin 

   Antanas Laukaitis gimė 1926 metų sausio 10 d. Leipalingyje. Čia jo tėvai turėjo privačią vaistinę. 1938 m. mirus tėvui, Antanas su motina ir seserimi persikėlė gyventi į Kauną. Laikinojoje sostinėje nedaug teišgyveno, nes jį, 16-metį, suėmė naciai ir išvežė darbams į Vokietiją. Pasibaigus karui, A.Laukaitis ketino Miunchene baigti aukštąjį mokslą, tačiau esant sunkiai materialinei būklei reikėjo galvoti ne apie išsilavinimą, o apie išgyvenimą, nes savo kailiu patyrė, kas yra badas. Išgelbėjo pažintis su lietuvių kilmės pulkininku, kuris išrūpino darbą amerikiečių kariuomenės padalinio virtuvėje. Antanas baigė virėjų kursus. Dar dirbo Niurnberge inžinerijos kuopoje – statė kartuves, kuriose buvo vykdomi mirties nuosprendžiai karo nusikaltėliams.

Išbandymai dykumoje 

  1949 m. prasidėjus didžiajai migracijai, A.Laukaitis norėjo išvažiuoti į JAV, bet prikalbintas draugų, išplaukė į Australiją, tikėdamasis iš ten persikelti į Ameriką. Australijoje 2-ejus metus turėjo atlikti visiems imigrantams privalomus darbus. Ypač sunki dalia tekdavo viengungiams, nes juos siųsdavo į sunkiausiai prieinamas kontinento vietas – dykumas. Kadangi Antanas buvo nevedęs, atsidūrė vakarinės šalies dalies dykumose, kur su likimo broliais tiesė vandentiekį. Teko patirti daug išbandymų – kęsti + 45 C karštį pavėsyje, dažnas smėlio audras, gintis nuo gyvačių, skorpionų, nuodingų vorų. “Tai buvo tikra katorga. Iki artimiausio miestelio – 9 valandos kelio. Iš ten į didmiestį – tik laivu ar lėktuvu. Niekur nepabėgsi, “- prisimena A.Laukaitis. Po 1,5 metų vargų dykumoje 1951 m. pasitaikė proga apsilankyti Sidnėjuje, kur Antanas ir pasiliko. Dirbo gumos ir stiklo fabrikuose, baigė pašto mokyklą. 25 metus dirbo Sidnėjaus pašte, dalį iš jų – skyriaus vedėju. 1953 m. vedė lietuvaitę Valeriją iš Zarasų. Su ja užaugino dvi dukteris, kurios irgi sukūrė lietuviškas šeimas. Antanas džiaugiasi 3-imis anūkėmis ir anūku. 

Žurnalistikos pomėgis 

  Nuo mažų dienų A.Laukaitis ypač mėgo lietuvių kalbą, todėl jį visada traukė žurnalistika. Nuo 1947 m. bendradarbiavo su lietuvių išeivijos JAV laikraščiais – Čikagos “Draugu” ir Klivlendo “Dirva”. 1950 m. įsteigtas Australijos lietuvių periodinis leidinys “Mūsų pastogė”, kur daugelį metų A.Laukaitis dirbo sporto skyriaus redaktoriumi. Kaip sporto žurnalistas jis dalyvavo net 5-iose olimpinėse žaidynėse, pradedant 1972 m. olimpiada Miunchene. Čia A.Laukaitis susipažino su tuometiniais Lietuvos sporto vadovais, kurie savo įtakos dėka jam padėdavo gauti leidimus apsilankyti gimtinėje. 

Tikslas – lietuvybė 

  Penktajame dešimtmetyje įsteigta Australijos lietuvių fizinio auklėjimo sąjunga, kuriai daugelį metų pirmininkavo A.Laukaitis. Prieš 20 metų pradėtos rengti Australijos lietuvių dienos, kurios vyksta kas antri metai vis kitame mieste. Jų metu organizuojami meno ir sporto renginiai. Nuo 1950 m. kasmet vyksta sporto šventės. Išeivija turi chorus, teatro grupę, tautinių šokių kolektyvą. “Pokario metais australai mums teigė, kad po 10-15 metų kalbėsime angliškai, tačiau lietuvybę pavyko išsaugoti, “ – sakė A.Laukaitis. Nors susikūrė daug mišrių šeimų, šiuo metu Australijoje gyvena apie 10 tūkst. lietuvių. Maždaug du trečdaliai dalyvauja aktyvioje išeivijos veikloje. 

Įvertinimas Lietuvoje 

  Itin didelį darbą A.Laukaitis atliko pernai, būdamas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atašė Sidnėjaus olimpiadoje.Šią vasarą jis lankėsi Lietuvoje kaip LTOK svečias. Sporto departamento direktorius R.Kurtinaitis Australijos lietuvį apdovanojo ordinu “Už nuopelnus Lietuvos sportui”. Liepos 6 d. Prezidentas V.Adamkus jam įteikė kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordiną. Nepaisant įvairių iškilmių, renginių ir sportinių varžybų gausos, A.Laukaitis aplankė gimtąjį Leipalingį ir vaikystės dienų draugą garsų kraštotyrininką A.Volungevičių.



  Dialogas gerinant kultūros situaciją 

Jūratė Švėgždienė

   Pilietinių iniciatyvų centras praėjusių metų rudenį Druskininkuose vykdė projektą “Naujų vietos bendruomenių kultūros centrų modelio Lietuvoje vystymas”. Jo eigoje atliktas druskininkiečių bendruomenės poreikių tyrimas. Apibendrinus apklausos duomenis, paaiškėjo, jog, be skaudžiausių mūsų bendruomenės problemų - nedarbo ir narkomanijos, žmonės pastebi dar vieną - laisvalaikio praleidimo problemą. Daug žmonių, turinčių 2- 6 valandas laisvo laiko, neturi ką tuo laisvalaikiu veikti. Aktualiausių problemų sąraše: užimtumo ir renginių stoka, savo kultūrinių poreikių nepatenkinimas. Nemaža apklaustųjų nesilanko masiniuose renginiuose, tačiau pabrėžia, kad norėtų dalyvauti kokioje nors veikloje ir būti naudingais visuomenei. Remdamiesi atliktais tyrimais, mes, Druskininkų nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovai, sudarėme neformalią koaliciją ir jos vardu pateikėme Atviros Lietuvos fondo Baltijos Amerikos partnerystės programai projektą ,,Nevyriausybinių organizacijų ir savivaldybės institucijų dialogas kuriant kultūros politiką”. Gavę atsakymą, kad projektas finansuojamas, rugsėjo 13 d. jį pristatėme ir pakvietėme bendradarbiauti Savivaldybės Kultūros skyrių ir Tarybos Kultūros komitetą.
   Projektu siekiama bendradarbiavimo tarp NVO ir valdžios struktūrų kuriant miesto kultūros politiką, geresnių sąlygų miesto kultūrinio potencialo sklaidai, stiprinti NVO įtaką bendruomenės gyvenime, atstovauti jos interesams, skatinti bendruomenės dalyvavimą sprendžiant kultūros problemas. 
   Projekto metu sudarysime suinteresuotų institucijų koaliciją, atliksime išsamią vietos bendruomenės poreikių analizę, suformuluosime kultūros politikos gaires, sukurta darbo grupė mokysis dirbti kartu. Apie visus projekto vykdymo etapus informuosime visuomenę spaudoje. Projekte numatyti įvairūs mokymai, seminarai, viešos diskusijos, konferencijos. 
Pirmojo susitikimo su Savivaldybės ir Tarybos atstovais metu pritarta minčiai, kad reikia organizuoti konferenciją, kurioje būtų apžvelgta miesto kultūros situacija, vėliau diskusijų metu apibendrinti teigiamas ir neigiamas jos puses, bandyti ieškoti naujų galimybių, kaip gerinti situaciją ir ką norėtumėm keisti. Šio renginio metu reikėtų sudaryti darbo grupę, kuri, vadovaudamasi atliktais tyrimais, diskusijose, susitikimuose apibendrinta medžiaga, kurs Druskininkų kultūros politikos gaires.
  Dalyvauti kviečiame visas nevyriausybines organizacijas, kultūros darbuotojus, žmones, kuriems rūpi miesto kultūrinė situacija. Išsamesnę informaciją pateiksime spaudoje.



  Ratnyčios parapija: pakilimas ir nuosmukis 
Valerijus VORONINAS

  1650 m. Ratnyčioje šv. Bartolomiejaus bažnyčią pastatė didikas Leonas Sapiega. 

 
1676 m. Merkinėje įsikūrusi jėzuitų misija aptarnavo ir Ratnyčios bažnyčią, kuri tuo metu buvo Merkinės parapijos filija. 1766 m. Ratnyčios bažnyčia tapo Pariečės parapijos filija, o 1784 m. jau buvo atskira Trakų dekanato Ratnyčios parapija, priklausiusi Trakų vaivadijos Gardino pavieto žemėms. 1826 m. pradžioje sudegė Ratnyčios klebonija, o kartu ir joje saugomi parapijos archyvo dokumentai. Bet išliko nuorašai berods nuo 1819 m., kurie, kaip ir vėlesnės parapijinės bylos, saugomi LVIA. 1852 m. pradžioje parapijai priklausė, be Ratnyčios ir Druskininkų miestelių, Neravų, Viečiūnų, Mašnyčios, Žiogelių, Grūto, Timakavo, Druskininkų, Švendubrės, Jaskonių, Zapurvės, Lichačių, Saločių, Pariečės, Godūnų, Latežerio kaimai, Veselavo dvaras, taip pat kelių sodybų vietovės: Poganka, Kermūšija, Naujasodis, Neravų Melnyčia. 
  Iki 1828 m. vidurio Ratnyčioje klebonavo Jonas Satkevičius, iki 1832 m. pabaigos – Jeronimas Jankevičius, iki 1839 m. – Ignotas Trabčia, iki 1845 05 12 – Herkulanas Galdikauskas, 1845 m. miręs nuo karštinės ir palaidotas Ratnyčios kapinėse. Iki 1851 09 pradžios parapijai vadovauja Česlovas Bakševičius, palaidotas senosiose Druskininkų kapinėse. Iki 1861 m. vidurio Ratnyčioje klebonauja Feliksas Labienskis. 1852 m. Ratnyčios klebonijoje gyveno 6 asmenys, klebonas ir 5 tarnautojai. Atskirai miestelyje buvo įsikūręs 30-metis parapijos vargonininkas Antanas Černiauskas su šeima. Iki 1867 04 pab. Ratnyčioje klebonauja Motiejus Stanskis. Klebonijoje gyvena ir naujas vargoninkas 36-erių metų Julijonas Volkas su žmona Felicija. Iki 1870 02 02 Ratnyčioje klebonauja Juozas Matusevičius. 1868 m. klebonijoje įsikūrė 33-ejų metų klebonas, jo brolis Tomas su šeima, emeritas klebonas Motiejus Stanskis, šeimininkė ir dar keli tarnautojai. Tais pačiais 1870 m. mirę klebonai J.Matusevičius ir M.Stanskis palaidoti Ratnyčioje. Iki 1873 m. pab. parapijai vadovauja klebonas Jonas Javtokas. 1873 m. Ratnyčios parapija padidėjo Pervalko ir Šventojansko kaimais, keletu vietovių dabartinės Gudijos teritorijoje. Iki 1877 03 klebonaujant Feliksui Daubarui, 1876 m. Ratnyčios bažnyčioje pradėjo vargonininkauti 25-er ių metų Konstantinas Čiurlionis. Tais pačiais metais įsteigiama Druskininkų parapija. 1877-1891 m. laikotarpiu Ratnyčioje trumpai dirba net 5 kunigai, kurie paskyrimą į šią parapiją laiko bausme. Ilgai neužsibūnantys dvasininkai apleido vargingą parapijėlę. Žmonės susirūpinę stebėjo begriūvančias bažnytėlės sienas ir pūvančius pamatus.



  Kalbų diena 

Aldona BIELEVIČIENĖ 
Leipalingio vid. mokyklos vyr.mokytoja


    Rugsėjo 26-oji, Europos kalbų mokymosi diena, pažymėta ir Leipalingio vid. mokykloje. Visus, tądien atėjusius į mokyklą, pasitiko spalvingi sveikinimai lietuvių, vokiečių ir rusų kalbomis. Koridoriaus sienos buvo nukabinėtos plakatais su kalbinėmis užduotimis: kryžiažodžiais vokiečių kalba, įvairiomis šaradomis, kurias išspręsti buvo galima čia pat. Kiekviena pertrauka skirta vis kitai kalbai mokytis. Šūkis “Mokykimės kalbų žaisdami” kvietė į būrelius, kur galėjai dainuoti lietuvių, rusų ir vokiečių dainas, minti mįsles, vis kita kalba susipažinti su tautų papročiais, pažaisti. O į “Minčių apie kalbą taupyklę” mokiniai galėjo įmesti savo sukurtą ar kito girdėtą mintį apie kalbą. Per užsienio kalbų pamokas buvo rašomi laiškai kitakalbiui draugui. Kalbos dieną apibendrinome popietėje “Kalba – tautos dvasia”, kur įvairiomis kalbomis skambėjo eilės ir dainos, buvo skaitomi geriausi rašinėliai apie kalbą. Atidaryta “Minčių apie kalbą taupyklė” ir perskaityti patys įdomiausi posakiai. Gimtosios kalbos skambumą dar kartą pajutome klausydamiesi viešnios Birutės Zalanskaitės atliekamų lietuvių liaudies dainų. Daugiausiai plojimų sulaukė 5 b klasės mokiniai, inscenizavę pasaką “Ropė” ir dainos “Te visad šviečia saulė…” atlikėjai. 



Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>




Anekdotas


© 1997-2001 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR įstatymai

Dizainas ir programavimas - Mantas S. ir Dana M.