Pirmas

Šiame numeryje
Miesto žinios
Policijos žinios
Meilės istorijos
Klausimas
Sportas
Renginiai
Horoskopai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai
Druskininkų TIB
Organizacijos
Sanatorijos
Menai

Redakcija
Informacija


 


  Sugrįžo po penkiasdešimties metų 
Aida ŽEMAITYTĖ

   Kone prieš pusę amžiaus Petras ir Genovaitė Valašinai mokėsi toje pačioje Leipalingio vidurinėje mokykloje. Karas, trėmimai buvusius klasiokus išbarstė po visą pasaulį, bet galimybę susitikti vis dėlto paliko. Prabėgę dešimtmečiai Petrui ir Genovaitei nesukliudė susieiti draugėn ir – susituokti. 

Vos susitikę po ilgų nesimatymo metų, Petras ir Genovaitė pasikeitė nuotraukomis.

Kliudė amžiaus skirtumas

   “Pirmą kartą susitikome tuomet, kai abudu pradėjome mokytis Leipalingio vidurinėje mokykloje, šeštoje klasėje. Man buvo vos 12, o Petrui - jau 17 metų. Nenustebkite, nes tais sunkiais laikais tarp vienoje klasėje besimokančių mokinių būdavo net 10 metų skirtumas. Kai kurie buvo baigę tris, keturias ar penkias klases, kiti ateidavo po ilgos pertraukos”, - pradeda pasakoti    G.Valašinienė ir čia pat priduria, jog turbūt dėl didelio amžiaus skirtumo anksčiau nesusikirto judviejų likimai. Šypsodamasi sako, kad tuomet ji buvo tik ilgakasė mergaičiukė, o Petras – išvaizdus, subrendęs jaunuolis. 
    Deja, šioje istorijoje neišgirsime paties Petro Valašino žodžių, nes šį pavasarį giminės ir artimieji jį išlydėjo Anapilin. Kad ir kaip būtų, Genovaitė pasiruošusi atskleisti ir antrosios savo gyvenimo pusės istorijos puslapius. 

Lemtingas laiškas

   “Mes, klasiokai, pastaraisiais metais labai dažnai susitikinėjame. Kodėl? Ogi pastebėjome, kad mūsų ne tiek daug jau ir liko. Esame seni, kiekvienais metais miršta tai vienas, tai du. Neliko nė pusės. Kadangi esu vokiečių kalbos mokytoja, tai seniūnas Petro adresą patikėjo būtent man. Liepė parašyti laišką, pranešti apie rengiamą klasės susitikimą. Nusprendžiau – rašysiu lietuviškai. Jeigu atsakys vokiškai, tai jau tuomet ir aš prisitaikysiu. Gavau išties nuostabų atsakymą. Net nepatikėjau, kad pats parašė, nes praėjo penkiasdešimt metų, o tekste nebuvo jokių svetimų žodžių ar gramatinių klaidų. Kartu su visais klasės draugais stebėjomės, kad per tiek laiko neužmiršo gimtosios kalbos. Ir tai dar ne viskas. Dar labiau apstulbome išgirdę, kaip gražiai ir taisyklingai jis kalba.  Petras į šias pagyras atsakė, jog visuomet lietuviškai galvodavęs, iš Amerikos parsisiųsdindavęs lietuviškų knygų, laikraščių”, - su šypsena pasakoja moteris. Trumpam nutilusi priduria, kad nenutautėjo, nes buvo didelis patriotas. Visa, kas susiję su Lietuva, jam buvo šventa.

P.Valašinas, sugrįžęs iš Vokietijos

Bendro gyvenimo pradžia

   Į tėvynę iš Vokietijos P.Valašinas atvažiavo 1993m. “Aplankė brolį, seserį, užsuko pas mane. Iš akių mačiau, kad Druskininkuose jam nepaprastai patinka. Mano namuose vienas kambariukas buvo visiškai laisvas, kitame gyvenome mudvi su mama. Buvusiam klasiokui nepagailėjau laisvojo kambarėlio raktų. Išvirdavau ir valgyti, kartu su savaisiais išskalbdavau drabužius. O jis mėgdavo su manimi važinėti. Tiesa, aš tik dabar suprantu tokį elgesį – jis paprasčiausiai buvo silpnos sveikatos, todėl norėjo, kad visada šalia būtų žmogus”, - pirmąsias naujos pažinties dienas prisimena Genovaitė. Pasak jos, nors buvo visokiausių progų, švenčių, pasisėdėjimų, Petras jai nerodė ypatingo dėmesio, nė karto nepasakė komplimento. Sako ilgai jautusis tik kaip buvusi klasės draugė. 
   Visus 1994m. Petras gyveno Vokietijoje, todėl juodu siejo tik susirašinėjimas. “Kas savaitę rašydavo po laišką. Žinojo, jog labai mėgstu gėles, tai kaskart atsiųsdavo po iškirptą ir ant popieriaus priklijuotą gėlę. Lig šiol dėl to stebiuosi, nes jis buvo labai vyriškas, griežtas”, - svarsto pašnekovė. 

Gavęs pilietybę, metė rūkyti

   “Tokio rūkoriaus kaip mano vyras dar niekuomet neteko matyti. Ypač nustebau sužinojusi, kad yra sirgęs džiova. Petras net naktį netingėdavo atsikelti, kad išeitų į balkoną parūkyti. Įdomiausia, kad žalingas įprotis baigėsi itin staigiai. Kartą sužinojome, jog tie užsieniečiai, kurie dokumentais įrodys, kad yra gimę Lietuvoje, gali gauti šios šalies pilietybę. Jau kitą dieną puolėme tvarkyti popierių. Su pluoštu dokumentų nuvažiavome į Vilnių ir po kelių savaičių Petras į rankas gavo naują lietuvišką pasą. Aš kone šokinėjau iš džiaugsmo, o jis tik stovėjo lyg sustingęs. Neiškentusi paklausiau, negi jis visai nesidžiaugia. Bet vietoj atsakymo sulaukiau tik tylos minutės”, - žinodama istorijos pabaigą, moteris vos begali sulaikyti juoką. Pasirodo, naujai iškeptas lietuvis, vos tik grįžęs į namus, iš visų kišenaičių sąžiningai ištraukė cigarečių pakelius bei žiebtuvėlį ir paskutinį kartą ilgesingai pasižiūrėjęs pasakė, jog nuo šios dienos neberūkys. Genovaitė prisimena tokį sprendimą kuo nuoširdžiausiai pasveikinusi, nors ir visai netikėjo staigiu užkietėjusio rūkaliaus atsivertimu. Bėgantys metai parodė – vyriškis išties daugiau neįkvėpė nė vieno cigaretės dūmo. 

Kunigo lankymas baigėsi vestuvėmis

   “Pasipiršo be jokių įžangų, gražių žodžių, prisipažinimų. Pamenu, priėjęs pasakė, kad būtų gerai nuvažiuoti pas kunigą Deltuvą, kuris anksčiau buvo mūsų klasės vadovas. Jau buvau pradėjusi galvoti, kad Petras tiesiog nori aplankyti buvusį klasės auklėtoją, kai jis čia pat mestelėjo dar vieną frazę: “Tuo pačiu galime ir susituokti”. Maniau - juokauja, bet “šmaikštuolis” kuo rimčiausiu veidu patikino, jog kalba visiškai rimtai. Rytojaus dieną į svečius kaip tik atvažiavo sūnus. Tiesiai šviesiai, be mandagių užuolankų, jam išrėžiau, kur mane pavežti”, - moteris negali tverti juoku prisiminusi, kaip vienu mostu apsivedė ir aplankė ilgus metus nematytą auklėtoją. 
   Kartu Genovaitė ir Petras pragyveno šešerius metus. Sako, jog jie prabėgo išties turiningai. “Važiuodavome į netoli Kapčiamiesčio esančią Petro tėviškę, lankydavome artimuosius. Įdomu tai, kad jis niekuomet su manimi nekalbėdavo vokiškai. Pati gerai moku šią kalbą, tad po ranka turint tokį specialistą norėjosi dar labiau tobulėti. Bet šiuo atžvilgiu Petras buvo šykštus – atsakydavo vos pora žodžių”, - pasakoja pašnekovė. 
   Genovaitė prisimena stebėdavusis dar dėl vieno dalyko – kasdien penktą valandą ryto Petras kaip laikrodis pašokdavo iš lovos ir įsijungęs radiją klausydavo Lietuvos himno. Kol šis būdavo giedamas, vyriškis įsitempdavo ir stovėdavo net nekvėpuodamas. 

Tikras patriotas

   “Kai 1944m. vasario 16 dieną generolas Povilas Plechavičius kreipėsi į tautą, jo žodžiai paveikė daugybę žmonių. Jauni vyrai tiesiog masiškai ėmė stoti į vadinamą “plechavičiukų” organizaciją. Per dvi savaites generolas surinko apie 30 tūkst. vyrų kariuomenę. Septyniolikmetis Petras neliko nuošaly – stojo petys į petį su visais. Su visais ir išvežė – gyvuliniais vagonais tiesiai į Vokietiją.   Ten aprengė vokiška uniforma ir liepė pasirinkti vieną iš dviejų: kovoti už Vokietiją ar būti nušautam vietoje”, - nuosekliai, kaip iš istorijos vadovėlio, pasakoja moteris. Ji prisimena vyro pasakojimą, kad kartą jį, net nesužeistą, buvo užkasę žemėmis ir palaidoję. Išgelbėjo tik pastabus draugas, kuris vyriškį skubiai atkasė. Tiesa, po siaubingų išgyvenimų sutriko klausa.
   Po dešimties metų “tarnystės” vokiečiams Petrą į nelaisvę paėmė prancūzai. Šie irgi netausojo - po dvejų metų vergijos vyriškis svėrė vos 48 kilogramus, kai tuo tarpu ūgis siekė 186 cm. Anot pažįstamų, dar gerai, kad fiziškai buvęs labai stiprus. Jaunystėje jis kuo laisviausiai po viena pažastimi pasikišdavo vieną maišą bulvių, po kita – kitą ir nešdavo. Moterys juokdavosi, kad esąs tinginys, todėl po tiek ir nešioja. 
   Karui pasibaigus, prancūzai P.Valašinui įdavė 20 markių ir bilietą į vieną pusę iki nurodytos vietos. Prašytis į Lietuvą vyriškis nedrįso, nes draugų patirtis įrodė, kad toks noras geruoju nesibaigia. Tad pasirinko miestelį Vokietijoje. “Pasitiko išgriauti namai, rūsiuose miegantys alkani žmonės, skurdas. Pasakojo, kad vaikščiodavo po kaimus ieškodami darbo, už kurį gautų duonos riekelę. Vieni žmonės šunimis užpjudydavo, kiti ir sviesto užtepdavo, - pasakoja G.Valašinienė ir, peršokusi keletą metų į priekį, priduria, jog Petras netrukus vedė 9 metais už save vyresnę baltarusę. Vaikų jiedu neturėjo. Žmona po trejų metų mirė. O ir pats pastebėjo, kad ėmė spjaudyti krauju. Diagnozė aiški - džiova. Du metus maršrutas nesikeitė: ligoninė, sanatorija, darbas, ligoninė, sanatorija, darbas. Kad ir kaip būtų keista, išgijo”. 

Sostinę iškeitė į kurortą

   Genovaitė gimė Alytuje, bet būdama devynerių kartu su tėvais persikėlė į Leipalingį.
   “Čia baigiau vidurinę mokyklą ir likau dirbti mokytoja. Penkerius metus dėsčiau lietuvių kalbą ir geografiją, tobulinausi neakivaizdiniu būdu studijuodama Pedagoginiame institute”, - pradeda moteris. 
   Kitas gyvenimo etapas – septyneri metai Sibire, kur pateko vos atšventusi dvidešimtmetį. Ten ir ištekėjo. Vos grįžusi į Lietuvą ėmė mokytis vokiečių kalbos, o netrukus pradėjo mokytojos karjerą. Šioje srityje išdirbo 23 metus. 
   “Su pirmuoju vyru gyvenome itin blogoje vietoje - šalia buvo nutiesti radijo trukdymo stulpai. Vos sužinoję, kad tai labai kenkia sveikatai, nusprendėme ieškoti kitos vietos. Druskininkai visuomet buvo mano svajonių miestas. Atvažiavau prieš penkiolika metų. Vyras, deja, nespėjo – mirė Vilniuje”, - nugyventus metus prisimena moteris.



Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>




Anekdotas


© 1997-2001 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR įstatymai

Dizainas ir programavimas - Mantas S. ir Dana M.