Pirmas

Šiame numeryje
Miesto žinios
Policijos žinios
Meilės istorijos
Klausimas
Sportas
Renginiai
Horoskopai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai
Druskininkų TIB
Organizacijos
Sanatorijos
Menai

Redakcija
Informacija


 


  Mašina, nuo kurios galima apsvaigti
Violeta KLIMAITĖ

  23 metų Aleksas Veščiovas, prieš 2 metus į Druskininkų gatves išvažiavęs senučiuku zaporožiečiu, iškart atsidūrė visų dėmesio centre. Vairuotojų ir pėsčiųjų nužiūrinėjamas vaikinas prisipažįsta, kaip tik to ir siekęs. “Kai grįžau iš tarnybos kariuomenėje Alytuje, Geležinio vilko batalione, kilo idėja kažkuo nustebinti aplinkinius. Tada, prieš 2,5 metų atsitiktinai sužinojau, jog vienas žmogus kamuojasi, neturėdamas kur padėti garaže vietą užėmusio “zapo”. Taip mano gyvenime ir atsirado šis mašiniukas”, - apie savo draugystę su 1965 m. gamybos ZAZ-u pasakoja Aleksas.

 

Važiuoja su malonumu

   “Ja važiuodamas, jauti visą kelią. Kiekvieną duobelę. Todėl ją vairuodamas, niekada niekur neskubu. Važiuoju lėtai, kad matyčiau ne tik kelią, bet ir tai, kas dedasi aplinkui. Net ir toliausiai – į Kauną važiavau 60 km per valandą greičiu. Didesnio malonumo neturėjau nei su viena kita mašina”, - šiai sovietinių laikų “boružei” vaikinas jaučia ypatingą trauką ir prieraišumą. Klubo “Dangaus skliautas” barmenas apie savo numylėtinę pasakoja taip šiltai ir su meile, kokia apie savo retenybes teprabyla užkietėję kolekcionieriai. Jeigu Aleksas turėtų daug pinigų, jis greičiausiai jau girtųsi tuzinu važiuojančių senienų, o dabar savo aistrą seniems sovietiniams automobiliams jam tenka malšinti pamažu. Jis netrukus ruošiasi pirkti bei prikelti iš numirusiųjų seną “pobiedą”. Galbūt kitąmet pamatysime iš šio “bjauraus ančiuko” pavirtusią gulbę – Alekso rankomis sukurtą “pobiedišką” kabrioletą. 

Nenusileidžia golfui

   34 metų “zapuką” Aleksas pirko bei remontavo drauge su broliu. Jis iki šiol negali patikėti, kad abiejų pataisinėta mašina, kuriai jie pagerino važiuoklę ir perdažė mėlyna spalva, technikinę apžiūrą praėjo iš karto. Vaikinas džiaugiasi, kad visos jo zaporožiečio detalės yra originalios, ir dar ilgai nesikrims, iš kur gauti, jei kas nors nulūštų ar sugriūtų. Paprasčiausiai Aleksas turi dar vieną lygiai tokį patį, bet sugriuvusį “zapą”, išrinktą detalėmis. 
Jis kategoriškai nesutinka, kad šis sovietinis tvarinys nieko vertas dėl savo techninės charakteristikos. Jo “senukas” važiuoja ne blogiau už golfą, sunaudoja 6 l/100 km ir gali pasiekti 120 km/val. greitį, nors taip Aleksas niekada nelaksto. Sunku patikėti, tačiau į šį vabaliuką pernai per Jonines tilpo 11 žmonių. Vairuotojas tikina, jog tada į Liškiavą ant “zapo” stogo niekas nevažiavo.
    Vaikinas pritaria, jog šiandien šios mašinos išgyvena savo renesansą ir dabar jų, galinčių važiuoti, Lietuvoje beveik neliko. Kauniečiai jam siūlė šį “zapuką” parduoti už 1,5 tūkst.JAV dol. arba keisti į kitą, daug naujesnę mašiną, tačiau Aleksas garantuoja, jog savo numylėtinės neiškeis į nieką. 

Nori suburti klubą

   Dar kai jis dirbo “Alkos” kavinėje, žydai poilsiautojai vaikino prašė šį automobilį tik nuvežti iki Lazdijų muitinės, už kurį Aleksui žadėjo 1992 m. BMW, bet ir tąkart prabangus blizgutis vaikino nesuviliojo. 
Nusipirkęs “zapuką” ne dėl to, kad nesukrapštė brangesnei, Aleksas nejaučia jokio komplekso ar gėdos prieš tuos, kurie išmeta paskutinius skatikus prabangiems vakarietiškiems automobiliams. Jis įsitikinęs, jog turėti tokią mašiną dabar yra beveik prestižas. Važiuodamas gatvėmis, vaikinas jaučia kitų vairuotojų pagarbą ir išskirtinį dėmesį. Jam smagu, kai net praeiviai, kuriuos jis praleidžia sustodamas prie pėsčiųjų perėjos, nusišypso, smalsiai nužvelgdami jo mėlynąjį “zapuką”.
   Aleksas galvoja apie bendraminčių klubą, kuris burtų senus automobilius mėgstančius ir jais važinėjančius žmones. Jis pažįsta ne vieną jaunuolį, kuris norėtų turėti panašią mašiną. “Dabar aš važinėju vienas. O kai į gatvę išvažiuotų kokių 10-ies “zapukų” kolona, koks vaizdas būtų!”, - vaikinas svajoja apie reklaminius senų mašinų projektus, kuriems jau turi ir rėmėjų. 

Važinėja tik vasarą

   Savo mašinytę jis laiko specialiame garaže, kur “zapą” pastato taip, kad net dulkė ant jo nenukristų. Šį automobilį Aleksas skrupulingai išvalo bent kartą per mėnesį ir juo žiemą nevažinėja. “Zapukas”, vaikino vasaros mašina, sezoną pradeda pavasarį, nugriaudėjus pirmam griaustiniui, ir baigia, prasidėjus rugsėjui. Likusiu metų laiku Aleksas važinėja kita savo mašina – “audine”, kuriai jis nejaučia tokių sentimentų, kaip šiai mažylei. “Nėra apie ką kalbėti”, - numoja ranka, paklaustas, kokiais epitetais jis apdovanotų ir šį savo automobilį. 
   Pradėjęs domėtis technika labai anksti, Aleksas pats prižiūri ir remontuoja savo numylėtinę. Turintis 4 metų vairavimo stažą, su savo mašinyte vaikinas neįsivėlė į jokius avarinius nemalonumus. “Man ji iš tiesų labai patinka. Vasarą nėra tos dienos, kad ja neišvažiuočiau į gatves. “Zapukas” labai patinka mano draugams. Apie ją iš tiesų galiu pasakoti be galo. Net apie paneles tikriausiai taip negalėčiau…”, - juokiasi vaikinas, tiesiog įsimylėjęs savo seną mielą “zapuką”. 



Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>




Anekdotas


© 1997-2001 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR įstatymai

Dizainas ir programavimas - Mantas S. ir Dana M.