Pirmas

Šiame numeryje
Miesto žinios
Savivaldybės žinios
Policijos žinios
Kultūra
Klausimas
Renginiai
Horoskopai
Skelbimai
Archyvas

Druskininkai
Organizacijos
Sanatorijos

Redakcija
Informacija


 


  “Vieniems patinka moterys, kitiems - alus, 
  o man – keliauti”,- 
šypsosi 63 metų druskininkietis Karolis Rundia, pasakodamas kvapą gniaužiančias savo kelionių istorijas. Su kuprine jis nesiskiria nuo mažens, pėsčiomis, laivais, dviračiais ir savos gamybos baidarėmis skersai išilgai išmaišęs visą Lietuvą. Jis tvirtina, jog kelionėms su pritrenkiančiais įspūdžiais nereikia tūkstančių litų. Dabar, kai daugelis mūsų geriau pažįsta Vakarų šalis nei savo kraštą, K.Rundia mano, jog nežinoti savo šalies ir jos kultūros palikimo yra tiesiog nemandagu. Juolab tai kainuoja visai nedaug.


Karolis Rundia dabar keliauja prisiminimais, modeliuodamas jaunystės laivelius.

Violeta KLIMAITĖ

Amžinas nenuorama

   Nors šiandien K. Rundia visą save atidavęs sodui ir prisistatydamas vadina save pensininku-sodininku, jo širdis iki šiol priklauso vienai aistrai – kelionėms.
   Jo kelionių stažas greitai pasieks penkias dešimtis metų, tačiau ir dabar jis nedvejodamas pripažįsta, jog nėra pasaulyje didesnio malonumo negu nauji įspūdžiai ir nežinomybėje slypintys nuotykiai. Kažkas iš K.Rundios pažįstamų jį pavadino nenuorama. Toks jis ir yra – kupinas veiklos ir amžinai nenustygstantis vietoje. Dėl savo aktyvios veiklos pašnekovui ne kartą teko atsidurti piktavalių nemalonėn. Dirbdamas Savivaldybės Privatizavimo komisijos pirmininku, prieš 7-erius metus, iš vieno įtariamo asmens gavo “dovanų” – vėlyvą vakarą sudaužydama jo buto langą, įskrido plyta. 
   K.Rundia augo ir mokėsi Kaune. Baigęs Politechnikos institutą, Lengvosios pramonės fakultetą, 26 metų keliautojas atvažiavo dirbti į Druskininkus ir čia ne vieną užkrėtė savo pomėgiu. 
Ne vienam pažįstamas šis žmogus stebina savo energija. Buvęs Druskininkų miesto deputatas, ilgai dirbęs “Drobėje”, kurio akyse augo, klestėjo ir gėdingai buvo sužlugdytas šis Vieciūnų fabrikas, K.Rundia šiandien pasinėręs į “Raigardo” sodininkų bendrijos veiklą. “Jaunas” pensininkas, tokiu tapęs prieš kelerius metus, dabar turi daugiau laiko kelionių prisiminimams, sodui ir knygoms. 

Konstruoja laivelius

   Šią žiemą K.Rundia pradėjo konstruoti įvairius laivus laivelius. Gyvendamas kelionių prisiminimais ir turėdamas laisvesnio laiko, pašnekovas iš atminties kuria jaunystėje paties gamintas vandens transporto priemones. Kažkada K.Rundios pagaminta motorinė valtis buvo greičiausias laivas Druskininkuose. Jis nežino, ar dar gyvi guli kur nors jo rankomis sutverti laivukai, su kuriais jis keliavo Nemunu, Nerimi, Dubysa. O dabar ką tik gimę šių laivų modeliai iš medžio, aviacinės faneros ir popieriaus papuošė K.Rundios svetainę. “O ką man ilgais žiemos vakarais dar veikti? – stebisi pašnekovas klausimu, ar iš netikėto senelio pomėgio nesijuokia anūkai. – Kojinių megzti nemoku, o štai adau su dideliu malonumu”. Jis tikisi, kad po kelerių metų šalia savo laivų modelių pastatys dar vieną svajonę – tėvo gryčios maketą. Paskutinį kartą ją matė, būdamas 10-ies metų, tačiau įsitikinęs, jog vaikystės prisiminimų pakaks atkurti seniai nugriauto namo vaizdą.

Hipiu nebuvo

   6-eri metai kaip palaidojęs žmoną, Karolis daug laiko skiria buities darbams, todėl “laukinės” kelionės pėsčiomis miegant palapinėse jau tapo romantiškų jaunystės laikų istorija. 
“Vieni sukiojasi aplink alaus barą, kiti – apie panas, o aš visą gyvenimą galvą buvau pametęs dėl kelionių. Toks yra mano vidinis poreikis”, - atsako pašnekovas, paklaustas, iš kur ta aistra sunkioms kuprinėms ir dulkėtiems keliams. 
Be abejo, ne paskutinį vaidmenį šioje kelionių epopėjoje suvaidino ir Karolio jaunystės mada. Pokario metais sovietų sajungoje buvo labai populiarūs turistiniai maršrutai, kolektyvinės kelionės miškais ir upėmis. Tuo metu turistams, įveikusiems pėsčiomis 100 kilometrų, netgi būdavo suteikiamos transporto ir kitokios lengvatos. Karolis gimė pačiu laiku, todėl jo pomėgiams buvo lemta plačiai išsivešėti. “Argi buvo tuo metu sąjungoj hipių?”, - juokiasi K.Rundia, paklaustas, gal jis Lietuvoje pradėjo gėlių vaikų judėjimą. 

Kelionių nuotykiai

   Kelionėmis jis užsidegė besimokydamas Kauno 7-oje vid.mokykloje. Čia jis įkūrė turizmo būrelį ir jam sėkmingai vadovavo. Nenustygstantis jaunasis keliautojas kaipmat sugalvojo prasimanyti pinigų kuprinėms bei palapinėms. K.Rundia mokykloje pradėjo organizuoti mokamus šokių vakarus su menine programa. Taip moksleiviai už surinktus pinigus prisipirko turistinio inventoriaus, iš griuvėsių prikėlė 3 “Žalgirio” draugijai priklausiusias valtis ir pradėjo savo kelionių odisėją po Lietuvą. Pirmasis rimtas 16-mečio Karolio žygis buvo kelionė dviračiais aplink Lietuvą. Kartu su draugu savo kraštą jie apvažiavo per 3 savaites. Romantikos kupini vaikinai čia patyrė daug nuotykių ir įspūdžių, likusių visam gyvenimui. “Kažkodėl mes nutarėm, kad saugiausia mums būtų naktį praleisti kapinėse. Pagalvojom, šventa vieta, niekas nesikabins. Kelias naktis ramiai išmiegojom tarp antkapių. Tačiau kažkur Žemaitijoj sugulę tarp kryžių, kabant “kraupiam” mėnuliui ir ūkiant pelėdai, abiem iš baimės net plaukai pasistojo. O abu – jau 16 metų vyrai, kur čia prisipažinsi, kad išsigandai, - šypsosi pašnekovas, rodydamas primityviais fotoaparatais prieš 50 metų darytas nuotraukas. – Pokario metais  Lietuvos kaimuose žmonės dažnai bijodavo priimti nakčiai tokius keliautojus, kaip mes. Prašydavo asmens dokumentų. Kartą dėl to turėjome bėdos. Priėmė mus vienas toks senukas be atminties.  Pakišo mūsų pasus kažkur už krosnies ir pamiršo. Ryte žmogus duodasi po visą trobą – nėr. Laukiam pusdienį, o tas vis neranda.  Tik kai senolis susiruošė krosnį kurti, pakėlė dangtį - ogi ten, pasirodo, buvusi slėptuvė”. 

Malonumai ir nauda

   Jaunystėje Karolis buvo užsikrėtęs menine fotografija, todėl jo albumuose įamžintos beveik visos kelionių ir ekspedicijų akimirkos. Pokario jaunimas keliones sumaniai derindavo su visuomeninėmis pareigomis. Aplinkos apsaugos inspekcijos teisėmis keliautojai baidarėmis ir jūrinėmis “šliūpkomis” gaudydavo brakonierius. Kartą po tokios akcijos Klaipėdoje Karolis vos liko gyvas. Ne kartą K.Rundia su savo draugais vykdė hidrologų užduotis. Derindami kelionių malonumą su nauda mokslininkams, žemėlapyje sužymėjo visus Nemuno upės intakus 29 dienas trukusioje ekspedicijoje nuo Mosty (Baltarusija) iki Kauno. 
  Atvažiavęs dirbti į Druskininkus, K.Rundia apmaldė kelionių troškulį. Šeimyninis gyvenimas jo ekspedicijas sutrumpino iki kelių dienų kelionių, į kurias jis įtraukė nemažai žinomų druskininkiečių. Kaip vieną iš šauniausių keliautojų pašnekovas prisiminė šviesios atminties mokytoją B.Kalpokienę. 

Svajonė – pamatyti Afriką

  “Keliaudamas turėjau didžiausią malonumą, - atvirauja K.Rundia. – Tik tai pamėginęs gali suprasti, ką alkanam turistui reiškia žuvienė, ką tik nukelta nuo laužo, “paskaninta” šapeliais, nukritusiais nuo medžio. Skonis – nepalyginti su jokiais restoranais!”. 
   Dabar K.Rundia kone kasdien keliauja į mišką grybauti. Ne uždarbiauti, o pasivaikščioti, pabūti gamtoje. “Nebūkime šernais”, - priduria tiems, kurie mėgsta paskui save miškuose palikti jovalą. 
Pašnekovas teigia, kad jo pomėgiu keliauti užsikrėtę ir 3 jo sūnūs Vytenis, Gediminas ir Tomas. Paklaustas, ar dar turi kokią svajonę kur nors nukeliauti, jis prisipažįsta norįs pamatyti Afriką. 



  “Svetimi” publikai tapo savais

Aida ŽEMAITYTĖ

Praeitą savaitę “Vilniaus” sanatorijos salė lūžte lūžo nuo jaunuolių antplūdžio. Jauni žmonės susirinko pasiklausyti ir pažiūrėti tokių pačių kaip jie sukurto miuziklo. 
  

Visi miuziklo “Svetimi” dalyviai iš įvairių pasaulio šalių.

Už toleranciją

   “Visuomenėje yra žmonių, kurių niekas nesupranta, netoleruoja, netgi atstumia ir diskriminuoja. Tokio elgesio priežastis viena – jie kitokie, o kitokių masės nemėgsta”, - teigia projekto “Svetimi” koordinatorė Palmira Repšytė Scharf. O kad pritrauktų jaunus žmones ir suteiktų jiems galimybę pamatyti tai, kas dedasi mūsų visuomenėje, ir buvo sukurtas šis kultūrinis, švietėjiškas projektas. 
Prie Kuršėnų esančiame Paežerių dvare vaikinai ir merginos iš 7 Europos šalių - Lietuvos, Vokietijos, Švedijos, Slovakijos, Lenkijos, Belgijos ir Didžiosios Britanijos - tris savaites kūrė miuziklą. “Pradėjome nuo nulio – turėjome tik idėją ir šiokią tokią viziją. Scenarijus, dainos, muzika, choreografija – visa sukurta mūsų pačių. Tai, ką jaunuoliai daro scenoje, yra tik nedidelės ištraukos iš kasdieninio gyvenimo. Ypač daug analogijų su Lietuva, nes stengėmės atspindėti tai, kas, mūsų manymu, vyksta čia ir dabar”, - teigia miuziklo koordinatorė. 

Gyvenimas daugiabutyje

   Daugiabučiame name, kaip ir mūsų visuomenėje, gyvena labai įvairūs žmonės. Kiekvienas jų turi savo gyvenimą, savas problemas, konfliktus. Netikėtai šią sąlyginę ramybę sudrumsčia trys naujakuriai – Živilė, Žana ir Keistuolis. Namo gyventojai nepatenkinti naujaisiais kaimynais, nes jų praeitis “nešvari”. Keistuolis - malonus, ramus, paslaptingas dailininkas randuotu veidu. Živilė – 18-metė, kurią neseniai išprievartavo. Jos įsčiose užsimezgusios gyvybės namiškiai nieku gyvu nenori pripažinti. Žana ką tik išėjo iš kalėjimo, kuriame kalėjo už tėvo nužudymą. Tai tik keletas miuziklo gairių, kurias papasakojo 25 jaunuoliai. 
Panašus projektas buvo organizuojamas ir pernai Druskininkuose. “Uniformose” taip pat dalyvavo visi norintys. Tiesa, šiemet organizatoriai kreipėsi į įvairių šalių nevyriausybines organizacijas su pasiūlymu prisijungti prie projekto. Taigi miuziklą kūrė žmonės, turintys rėmusių organizacijų rekomendacijas. 



  Malda ant beržo tošies
Aida Žemaitytė

Kone prieš pusšimtį metų Sibiro platybėse gimę maldos žodžiai šiandien nediduke knygele džiugina tikinčius Dievu, tiesa, meile, šviesesniu rytojumi. Šalia autorių - druskininkietės Levutės Vizbaraitės-Šumskienės pavardė.


Levutė Vizbaraitė-Šumskienė Sibiro gulaguose. 

Jaunystė liko ant gulagų

 
Badas. Speigas. Žmogiškąsias jėgas pranokstantis darbas. Prižiūrinčių kareivių panieka, patyčios. Paklausite: ar ne per didelė našta 19-metei? Ji atsakys – ne. Tiesa, jeigu šalia to girdi karštus, nors ir tylius maldos žodžius. Jeigu jauti savo dvasia artimo žmogaus širdies dūžius. Jeigu tiki, kad dar lemta tikrovėje, o ne sapne peržengti gimtųjų namų slenkstį. 
   Kadaise jauną ir stiprią Levutę Vizbaraitę šiandien slegia ne tik metų, bet ir patirties našta. “8-erius metus kalėjau viename iš Magadano srities lagerių. Patekau ten devyniolikos už tai, kad tėvai per stipriai mylėjo Lietuvą. Gimiau ir augau Marijampolėje. Mūsų namuose buvo Vytauto rinktinės štabo bunkeris. Tai šen, tai ten nuolat šmirinėdavo partizanai – vienkiemyje, ant paties Šešupės kranto, atrodė saugu. Tačiau vienas kartas buvo lemtingas. Mus išdavė. Jaunas partizanas neatlaikė žiaurių kankinimų. Areštavo visą mūsų šeimos ketvertą,” – liūdnais prisiminimais dalijasi moteris. 
  Ji pateko ten, iš kur grįžta tik likimo išrinktieji. “Tris kartus buvau taip išsekusi, kad lagerio prižiūrėtojai ant kortelės užrašė “dachadiaga” ir išsiuntė į vadinamą 6-ąjį kilometrą. Tai lageris, kuriame, tikrąja to žodžio prasme, valgoma paskutinė vakarienė... Buvau tikra – iš ten negrįšiu. Bet kažin kas ir vėl pastatė ant kojų, tarsi Dievas įsakė: “Stokis ir eik”. Paklusau,” – sugauna nepaklusnią ašarą moteris. Ir lyg iš šalies pažvelgusi į rankas priduria: “Negaliu patikėti, kad tai tos pačios rankos. Dabar jos daug geriau atrodo nei anuomet, kai buvau dvidešimties. Kai išgirstu sakant, jog iš žmogaus liko tik oda ir kaulai, prisimenu save lageryje”.

“Tėve Mūsų” neužteko 

   Pačiomis baisiausiomis akimirkomis, kai gyvybė kabodavo ant plauko, Levutė Vizbaraitė kartu su to paties likimo seserimis melsdavosi. Tačiau būdavo dienų, kai dar vaikystėje išmokto “Tėve Mūsų” ar “Sveika Marija” neužteko. “Dvigubai už mus vyresnė mokytoja Adelė Dirsytė pirmoji pasakė – sukurkime savo maldas. Kaip skęstantysis šiaudo griebėmės šios genialios minties,” – pastebimai sukrunta pašnekovė. 
    “Maldas rašydavome ant mažyčių nuo cemento maišų nuplėštų lapelių. Prieš tai juos gražiai apkarpydavome, išsiuvinėdavau kokią gėlytę ar tautinę juostelę. Po to keletą lapelių susiūdavome į mažą knygutę. Didžiausia užduotis – išsaugoti maldaknygę. O slėpdavome visur: drožlėmis kimštuose čiužiniuose, šimtasiūlėse ar vatinėse kelnėse. Nebuvo lengva – kareiviai žinojo bene visas gudrybes, dažnai grįžę iš darbų rasdavome aukštyn kojomis iškuistus patalus,” – pasakoja buvusi tremtinė. 
Lageryje net mažiausias pieštukas buvo aukso vertės. Juo rašydavo ant beržo tošies ar pakeliui į darbus prisirinktos skaldos atplaišėlių. Didžiausiu stebuklu pašnekovė vadina tai, kad vienas ant beržo tošies parašytas atvirlaiškis su užklijuotais pašto ženklais pasiekė Lietuvą.

Maldaknygė – 13 kalbų

   Rankose laikau nedidukę juodą knygelę, ant kurios aukso raidėmis išraityta: “Marija, gelbėk mus”. Levutė Vizbaraitė ir dar trys kartu su ja tremties duoną valgiusios lietuvaitės į šią maldaknygę sudėjo daugiau nei mes, dažniausiai tik iš inercijos kartojantys maldos žodžius. 
   Pasaulis jas pripažino - maldaknygė išleista 13 pasaulio kalbų. Sibiro tremtinių ranka rašytas maldas skaito amerikiečiai, anglai, vokiečiai, italai, olandai, ispanai, lenkai, prancūzai ir net kiniečiai. Pirmasis maldaknygės leidimas 1959 metais pasirodė JAV, po ketverių metų – antrasis ir dar keletas. Paskutinysis, anot vienos iš autorių, tobuliausias maldaknygės variantas pasirodė šiemet. Jis patraukia tuo, kad kas antrame puslapyje tekstas rašytas ranka – taip jausmų nepaslėpsi.
   L.Vizbaraitė prisimena mažą langelį antrame narų aukšte, pro kurį srūvančios blausios šviesos prietemoje kartu su Adele Dirsyte ant rusvo popieriaus rašė visą dieną atmintyje laikytus maldelės žodžius: “Suledėjusiomis lūpomis, su ašaromis akyse, nevilties iškankintos puolame prie Tavo prakartėlės, Šv. Kūdiki! Priimki mūsų prašymus, maldas, priimki ilgesį, pasiryžimus, priimki karžygių aukas, priimki mūsų mylimųjų ašaras, maldas, skausmu persunktus rūpesčius, išlaikyki mus visus gražiai ateičiai. Suteiki dangaus laimę svečioj šaly iš vargo ir bado mirusiems. (...)Sutrinta širdimi maldauju sutrumpinti bandymų dienas. Jei reikia aukų, imki jas iš manęs, tik duoki man kankinių drąsos ir stiprybės. Amen.” 

Kelrodė žvaigždė 

  Viso pokalbio metu nuo pašnekovės lūpų nedingsta vienas vardas – Adelė Dirsytė. “Nei dabar, nei tada neabejojau, jog ta moteris – šventoji. Ne tik aš tai jaučiau. Aplink ją nuolat būriuodavosi žmonės. Religinių arbatėlių, keleto būrelių organizatorė neliko nepastebėta. Valdžios šnipai ją nuolat terorizuodavo, persekiodavo. Galiausiai atliko savo juodą darbą – ištrėmė. Atseikėjo dosniai – 10 metų. Bet sugniuždyti nepavyko. Tik iš jos vienintelės niekada neišgirdau skundo, kad šalta, nori valgyti. Netgi atvirkščiai – neturinčiam jėgų atiduodavo paskutinį vargano maisto gabalėlį. Adelė vis kartodavo: “Dievas duos – viskas praeis”, - į praeitį atsigręžia pašnekovė. 
  Tačiau kartą A.Dirsytė iš darbo taip ir neparėjo. Bendražygės sužinojo, kad ją pasodino į karcerį. “Už mažas “dovanėles” kareiviai mane ten įleido. Dar prieš einant su ja susitikti žmogiškumo nepraradęs kareivis perspėjo, kad kalinės nervai visiškai pakrikę, su ja sunku susikalbėti. Susitaikę su šia mintimi įžengėme į vienutę. Tačiau tai, ką išvydome, buvo virš visko. Mažas mūrinis kambarys. Geležinė lova, užtiestas plonas, apskuręs čiužinys. Ant jo - liesas, kone permatomas žmogaus kūnas. Tai mūsų mokytoja, Adelė. Tiksliau - viskas, kas iš jos liko. Vien pajuodusios mėlynės, šašais nuėjusi oda. Baisu prisiliesti – subyrės. Drėgnu skudurėliu nušluostėme jai veidą, sušukavome, pamažėle pradėjo valgyti. Rodės, viskas gerai, net šypsotis ėmė”, - susigraudina pašnekovė. – Bet vos tik paklausėme, už ką tardė, už ką mušė, jos akys akimirksniu persimainė. Pasidarė panaši į pamišėlę, ėmė nesuprantamai kalbėti, tiesti rankas į dangų, o mus vyti šalin. Karts nuo karto aplankydavome, bet visoms buvo aišku – laisvės nesulauks. Ji mirė, kai beliko vos mėnuo iki išsvajotos kelionės namo”. 

Dovana Amerikos muziejui

   Šiandien L.Vizbaraitė labiausiai džiaugiasi iš lagerio parsivežusi ten siuvinėtą paveikslą. “Ryškiaspalvius siūlus po vieną traukydavau iš skarutės, medžiagai tiko ir autas, – pasakoja moteris. – Svarbiausia tai, kas jame pavaizduota – šviesiaplaukė lietuvaitė už grotų. Ilgai galvojau, kaip šį “lobį” išsaugoti. Prieš pat išsilaisvinimą paveikslą paslėpiau praardytoje šimtasiūlėje ir vėl kruopščiai užsiuvau. Pavyko – parsivežiau”. Grįžus į Lietuvą, čia vis dar karaliavo rusai. Kabinti ant sienos tokį paveikslėlį buvo tikra savižudybė. Tad kai iš Amerikos paviešėti atvažiavo brolis, moteris pasinaudojo proga – atidavė jam pasaugoti. Šiuo metu dailiai įrėmintas paveikslas kabo viename iš šios šalies lietuvių muziejų. 
 

Reklama


Labai gera vieta Jūsų reklamai. Daugiau informacijos čia >>




Anekdotas


© 1997-2001 Druskonis.lt . Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra laikraščio "Druskonis" nuosavybė.
Kopijuoti, platinti informaciją be laikraščio "Druskonis" sutikimo DRAUDŽIAMA!
Visas teises gina LR įstatymai

Dizainas ir programavimas - Mantas S.