VIJA Druskonis
KULTŪRA 2001 m. sausio 5-11 d. Nr. 1 (587)

MIESTO ŽINIOS

POLICIJOS ŽINIOS
SPORTAS
PRADŽIA
RENGINIAI
ARCHYVAI
SKELBIMAI

APIE DRUSKININKUS

TURIZMO IR INFORMACIJOS BIURASTurizmo ir
informacijos
biuras

Centras "DAINAVA"

 

 

 

 

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11

| 100-metis džiaugiasi, pasitikęs 21 amžių | Dovana, primenanti garbingą šeimą |
| Remtinų, bedarbių ir vienišųjų šventė | Ratnyčėnai pastatė sniego milžinus |

100-metis džiaugiasi, pasitikęs 21 amžių

8.jpg (21828 bytes)

1998 07 06. Prezidentas V.Adamkus įteikia A.Volungevičiui valstybės apdovanojimą.

Rasita BOČIENĖ

Sveikino gausi giminė

Vieciūnuose, Žiogelių gatvėje, gyvenantis Jonas Balčius džiaugiasi pragyvenęs visą 20 amžių ir sulaukęs 21-ojo. Gimęs 1901-aisiais, garbingą 100 metų jubiliejų senolis atšventė sausio 1-ąją. Pasveikinti J.Balčių susirinko visa gausi jo giminė – su žmona Ona, per Kalėdas šventusia 90-metį, užaugino 6 vaikus, turi 12 anūkų ir 14 proanūkių.

“Jauni ir mes buvom gražūs, o kas dabar į mus senus norės žiūrėti?” – kalbėjo humoro jausmą išsaugojusi Ona Balčiuvienė jos vyrą pasveikinti atvykusiems Savivaldybės socialinės paramos skyriaus ir Vieciūnų seniūnijos darbuotojams. Kiek laiko jau kartu gyvena, senukai nė neprisimena. “Dievas žino”, - sakė Ona. “Reikia pamislyt”, - pritarė jai Jonas.

Jau daug dešimtmečių J.Balčius gyvena Vieciūnuose, sodyboje, į kurią atėjo užkuriom, vedęs Oną. Čia dabar senuosius Balčius prižiūri jų duktė Ona, prieš 3-ejus metus palikusi savo namus Grūte ir atsikėlusi padėti tėvams.

Padainavo jaunystės dainą

J.Balčius visą savo ilgą gyvenimą dirbo – nuo 6-erių metų Gailiūnuose ganė karves, triūsė Druskininkų duonos kepykloje, į kurią po 8 km kasdien pėsčiomis nueidavo ir grįždavo, darbavosi Vieciūnų plytinėje. “Prieš 3-ejus metus abu su mama dar malkas pjovė ir parsiveždavo iš miško vežimėliu”, - prisiminė duktė Ona. 100-metis dar vis skaito be akinių, tik jau nebegirdi – beveik apkurto.

Senolis niekada nerūkė ir beveik negėrė. Tiesa, kai dar bernas buvo, mėgdavo arielka visus vaišinti, tačiau pats į burną neimdavo. “Buvo vaišingas ir nešykštus”, - pasakojo duktė. Mums apsilankius, 100-metis mielai išlenkė taurelę į savo sveikatą. “Jei gersi – nuvirsi”, - juokais perspėjo jį žmona.

Ilgai nereikėjo senolio prašyti, kad padainuotų. “Išaušo Lietuva vasaros dienelėj…” – neužsikirsdamas 100-metis išdainavo keliolika posmelių savo jaunystės dainos.

Tikisi sulaukti Velykų

“Visi nori ilgiau pagyventi, - postringavo senolis, paklaustas apie jo ilgą amžių. – Reikia prašyti Dievo, kad dar leistų Velykų sulaukti”. Pasak dukros, ilgaamžis labai nenori mirti. Anot jo, prabėgo tie 100 metų – o kaip ir negyventa. J.Balčius labai mėgsta, kai jį aplanko žmonės, mielai bendrauja, jam patinka šnekėtis.

Dukra Ona pasakoja, kad tėvas labai myli savo žmoną, gaili jos. Jis sako: “Ji už mane 10 metų jaunesnė, kai numirsiu, dar apsiženys…” J.Balčius vis prašo vaikų po jo mirties neapleisti mamos, prižiūrėti ją.

“Reikia gyvent tiek, kiek Dievas skyrė”, - užtikrintai pareiškė senolis. J.Balčius labai tikintis, neseniai tik į bažnyčią nustojo vaikščioti, tačiau ir dabar nesėda valgyti nepersižegnojęs, neužmiega nepasimeldęs.

| Į viršų |


Dovana, primenanti garbingą šeimą

Aldona Vosylienė prie namų židinio.
Aldona Vosylienė prie namų židinio.

Loreta SKINKIENĖ

Į Druskininkus atvykau darbo reikalais paimti ir parvežti į Marijampolės P.Kriaučiūno viešąją biblioteką gydytojos Aldonos Orintaitės-Vosylienės dovanojamas knygas.

Tiesus būdas

Veriu Antakalnio gatvės namų vartus – mane pasitinka neaukšta žilaplaukė, tiesios laikysenos, gražaus valingo veido, skambaus tvirto balso moteris. Atsiveda mane ponia Aldona į didelį saulėtą žydros ir mėlynos spalvos, senoviniais baldais apstatytą kambarį, pasodina prie milžiniško rašomojo stalo ir su jai būdingu tiesumu pradeda drožti pamokslą, kodėl mes (P.Kriaučiūno biblioteka) nesiskubinom atvažiuoti, nes ji gali bet kada numirti. Delsimas ir vilkinimas įžeidė šią dosnią ponią. Tačiau net ir smarkiai barama pajuntu jai didelę simpatiją. Tokie tvirti, atviri, dori ir nepaprastai valingi žmonės man visada patiko. Jie linkę tuoj pat išsiaiškinti visus nesusipratimus, išsakyti susikaupusias nuoskaudas ir pamiršti. Todėl “pamokslas” nutrūksta taip pat staiga, kaip ir prasidėjo.

67 reti ir seni leidiniai

Prieš mane ant stalo atsiranda 1880 m. Varšuvoje išleistas “Visuotinės iliustruotos istorijos” pirmas tomas, o knygos priešakyje Suvalkijos poeto, vertėjo, aušrininko Petro Armino –Trupinėlio autografas. Pažyra knygos lotynų, graikų, vokiečių, lenkų, rusų, prancūzų, lietuvių kalbomis. Seni žodynai, vadovėliai, kalbotyros veikalai, žurnalų rinkiniai, grožinės literatūros kūriniai. Knygos išleistos 1766-1946 m. 67 retų ir senų leidinių egzemplioriai. Verandoje, prie durų, pasiruošusios sugrįžti į savo jaunystės miestą stovi trys didelės dėžės knygų, menančių garbingą Marijampolės miesto praeitį ir priklausiusių žymiems marijampoliečiams. Knygų su Rygiškių Jono, Marijonų ir Žydų gimnazijų antspaudais. Kažkada jos į Marijampolę atkeliavo iš įvairių Europos spaustuvių. Pati seniausioji 1766 m. Vienoje išleista, o Lietuvoje – 1823. Šios knygos ne pirma A.Vosylienės dovana savo vaikystės ir jaunystės miestui. Prieš 9-erius metus ponia Aldona padovanojo P.Kriaučiūno bibliotekai A.Šleicherio “Indogermanų kalbų lyginamosios gramatikos apybraižą”, išleistą 1862 m. Veimare, su P.Kriaučiūno autografu ir jo pastabomis. Prof. A.Sabaliauskas, vartydamas šią knygą, aptiko žymaus kalbininko J.Bodueno de Kurtene autografą. Maždaug tuo pat metu ponia Aldona kelias knygas su P.Armino-Trupinėlio ir Sofijos Zalevskos-Arminienės-Kriaučiūnienės autografais padovanojo Marijampolės P.Armino vidurinei mokyklai.

Simbolinis sugrįžimas

Labai įdomi šių senų ir retų knygų istorija. 1941 m.prasidėjus karui, Kotrynos Orintienės namelis Marijampolėje buvo subombarduotas. Todėl ji su dukra Aldona persikelia į savivaldybės joms skirtą žydų namą, kuris sudegė besitraukiant vokiečiams. Motina su dukra persikrausto į po karo ištuštėjusį namą, kurio viename kambaryje stovėjo etažerė su knygomis, kurias paliko ten gyvenęs mokytojas. O tai ir buvo knygos iš P.Armino ir P.Kriaučiūno, tautinio atgimimo žadintojų, artimų draugų, bibliotekos. Labai simboliška, kad P.Kriaučiūno knygos sugrįžo į Marijampolę jo 150-ojo gimimo jubiliejaus metais.

Senelis Peterburge

A.Vosylienė, išsaugojusi šias knygas sunkiais ir pavojingais pokario metais, rizikuodama savo ir šeimos saugumu, turėjo visišką moralinę teisę pasilikti jas sau. Tačiau suprasti jos poelgį padės graži ir garbinga šeimos istorija, glaudžiai susijusi su XIX – XX a lietuvių tautinio atgimimo judėjimu. A.Orintaitės-Vosylienės prosenelis Blažiejus Orintas buvo Šakių krašto knygnešys. Jo vieną vaikų, ponios Aldonos senelį Juozą Orintą, priglaudė ir į mokslus išleido giminaitis Liudvinavo klebonas. Juozas apsigyveno Peterburge, dirbo Navickio vatos fabrike. Atrado higroskopinės vatos gamybos iš linų būdą. Už šį atradimą apdovanotas aukso medaliais Pskovo, Maskvos ir Marijampolės žemės ūkio ir pramonės parodose.

Garsėjo labdaringa veikla

Juozas ir Agota Orintai aktyviai dalyvavo Petrapilio lietuvių visuomeniniame gyvenime, kaip ir ponios Aldonos seneliai iš motinos pusės Jonas ir Karolina Gabuliai. Jų ir kitų Peterburgo lietuvių pastangomis buvo pasirūpinta lietuviškais pamokslais ir pamaldomis šv.Kotrynos bažnyčioje, iškovotas lietuvių kalbos mokymas parapijinėje katalikų mokykloje. Orintai ir Gabuliai buvo įvairių labdaringų katalikiškų organizacijų nariai. J.Orintas asmeniškai šelpė pinigais ne vieną lietuvį studentą, tarp kurių buvo ir V.Mykolaitis-Putinas. 1919 m. sausio 16 d. J.Orintas įstoja savanoriu į Lietuvos kariuomenę, dirba felčeriu ligoninėje, užsikrečia šiltine, miršta tų pačių metų sausį, tesulaukęs 59 metų. 1929 m. minint J.Orinto 10-ąsias mirties metines Kaune, organizuotos didelės iškilmės, kuriose dalyvavo ministrai, įžymūs veikėjai.

Tėvai sugrįžo į Lietuvą

Tėvų pėdomis žengė ir vaikai. Ponios Aldonos mama Kotryna Gabuliūtė-Orintienė – pirmoji ir paskutinė lietuvių kalbos mokytoja Petrapilio parapijinėse katalikų mokyklose. Jie aktyviai dalyvavo kultūriniame Petrapilio lietuvių gyvenime: dainavo choruose, šoko ir vaidino Peterburgo lietuvių teatre. 1922 m. Orintai su dviem sūnumis sugrįžo į Lietuvą. Apsigyveno Kaune, kur K.Orintienė baigė universiteto Medicinos fakultetą ir pradėjo verstis privačia dantų gydytojos veikla. 1925 m. gimsta dukra Aldona, mūsų pasakojimo herojė. 1931 m. šeima persikėlė į Marijampolę. Notaras A.Orintas po poros metų mirė. Našlė pasiliko gyventi Marijampolėje - dirbo poliklinikoje ir ligoninėje. 1968 m. ji palaidota Marijampolės kapinėse, šalia vyro. Apie K. Gabuliūtės-Orintienės visuomeninę veiklą Peterburge rašoma knygoje “Įžymios Lietuvos moterys: XIX a.antroji-XX a. pirmoji pusė”.

42 metų gydytojos stažas

Mažoji Aldona Orintaitė Marijampolėje lankė “Vargdienių seselių” darželį ir pradinę mokyklą. 1941 m. baigė Rygiškių Jono mergaičių gimnaziją. Įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Baigusi paskirta dirbti Vilkaviškyje. 1953 m. įsidarbino Šiaulių respublikinėje ligoninėje, o nuo 1959 m. - Druskininkų kurorte. Už jos pečių – 42-iejų m. gydytojos darbo stažas, 15 iš jų chirurgės. 1946 m. Kauno autotechnikos mokykloje Aldona įgijo vairuotojo pažymėjimą. Jau 54-eri metai, kai ji sėkmingai vairuoja automobilį. A.Vosylienės pasididžiavimas – 3 vaikai, baigę aukštuosius mokslus, dirbantys mėgstamus darbus. Jie – jau 4-oji Orintų dinastijos inteligentų karta.

| Į viršų |


Remtinų, bedarbių ir vienišųjų šventė

Arūnas ZURLYS

Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti visiškai skirtingi “Lietuvos” salėje eksponuojami druskininkiečių dailininkų Adelberto Nedzelskio ir Valdo Giliaus kūriniai. Galbūt juos skiria saviraiškos temperamentas: Valdo – impulsyvus ir vitališkas, Adelberto – atkakliai valdomas. Tačiau vienijanti sąsaja – intensyvus spalvų veiksmas, tapyba tėškiantis margą ir džiugią apsupties pilnatvę, protarpiais širdgėlą ir ironiją; pastelės virptelėjimu išjudinantis netgi statiškus sienų paviršius, orą, jau nekalbant apie gamtos nuolatinę gyvastį.

Savo parodą A.Nedzelskis pavadino “Ilga 2000 metų vasara”, kuri jam buvo dosni ne tik kūrinių gausa, bet ir kelionėmis. Iš vienos jų – Tiuringijos atsivežta daug tenykščių kraštovaizdžių. Paroda sugrąžina vasarą, kuomet kiekvienas patiria daugiausia gamtos ir būties palaimos.

| Į viršų |


Ratnyčėnai pastatė sniego milžinus

Ratnyčėnų sniego senių pora.
Ratnyčėnų sniego senių pora.

Violeta KLIMAITĖ

Vitas Aleksa “Druskoniui” papasakojęs apie Ratnyčioje pirmąją Naujųjų metų dieną išdygusią aukštaūgių sniego senių porą, pats netveria juoku, stebėdamasis sužydėjusia ratnyčėnų vienybe.

Sausio 1-ąją Ratnyčios gatvės gyventojai, užuot ramiai sau stiprinę sveikatą po šventinės Naujųjų nakties, puolė visi draugiškai sniego kamuolius raičioti. Būrys kaimynų nulipdė įspūdingo dydžio sniego senį, o kad jam nebūtų liūdna, - ir sniego bobą. Ne bet kokią - su karoliais ir išdidžiai atstatyta krūtine. Linksmą šventę sau ir kaimynams susikūrę ratnyčėnai jos iniciatoriumi vadina pirmokėlį Aurimą Viščinį, kuris pirmasis pradėjo ridenti sniego kamuolį.

Vytautas Aleksonis, Kęstutis Mazaliauskas, Vilė Mikalavičienė, Česlovas Miškinis, Vytautas Žiogelis, Vytas Mikalavičius bei kiti ratnyčėnai savanoriai, padedami pulko vaikų, pasitelkę pagalbon kopėčias ir kitokią techniką, dirbo išsijuosę 4 valandas. Bendras ratnyčėnų kūrinys - 3,7 metrų aukščio sniego senis galėtų pretenduoti ir į rekordų knygą.

Prie Ratnyčios gatvės autobusų stotelės stovinčios tautinės sniego skulptūros iš karto patraukė važiuotų ir pėsčiųjų akį. Prie sniego senių poros stojo automobiliai, dauguma žmonių prie jų fotografavosi. Kai kurie skulptūros autoriai juokavo, jog visai ne pro šalį būtų ir mokestį už tai imti. Artimiausia sniego senių kaimynė pažadėjo juos net ir naktį saugoti. Dabar, gėrėdamiesi savo sniego kūriniu, ratnyčėnai laiko kumščius, kad tik jo nepaleistų...

| Į viršų |


REDAKCIJOS ADRESAS: Vilniaus al. 32, 4690 Druskininkai; E-paštas: druskonis@is.lt
TELEFONAI: Redaktorius - 55116, Korespondentai - 55123, 53631. FAKSAS: 55113