Laisva vieta reklamai Druskonis
KULTŪRA 2000 m. lapkričio 3 - 9 d. Nr. 45 (578)

MIESTO ŽINIOS

POLICIJOS ŽINIOS
SPORTAS
SAVAS GYLIS
PRADŽIA
RENGINIAI
ARCHYVAI
SKELBIMAI

APIE DRUSKININKUS

TURIZMO IR INFORMACIJOS BIURASTurizmo ir
informacijos
biuras

 

 

 

 

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11

| Tebesi, Bronele, su mumis |

Tebesi, Bronele, su mumis

11.jpg (14410 bytes)

A+A Bronė Kalpokienė.

Elena KVARACIEJIENĖ,
Izabelė ŪSIENĖ
Bronės bendradarbės

…Jau dangus rudenėja visai.
Tu kasdien vis toliau. Tu – anapus…
Blykšta akys ir vėsta veidai.
Ne ruduo tai. Tik vasaros kapas.
                     
  Bronė Kalpokienė 1979 m.

Lapkričio 7-ąją sukanka 10 metų, kai iš gyvenimo išėjo Bronė Kalpokienė – lietuvių kalbos mokytoja, kūrybinga, šviesi asmenybė.
Saulėtą spalio 19-tosios pavakarę į Ratnyčios bažnyčią rinkosi mokytojai, dukros Jūratė ir Sigutė bei kiti Bronės artimieji. Šventas mišias aukojo klebonas Pranciškus Perlaitis. Ant Jos kapo žiebėsi žvakelės, sklido maldos žodžiai, giesmė “Marija, Marija”. Klebonas džiaugėsi gausiu inteligentų būreliu, atėjusių čia, kur Dievas arčiau, kasdienybė atsitolina, o malda suartina Šiapus ir Anapus.
Prisiminimų vakaras tęsėsi “Atgimimo” vid. mokykloje. Čia A+A Bronė dirbo nuo studijų baigimo iki savo gyvenimo pabaigos. Nuoširdžiai ir jaudinančiai kalbėjo mokytoja Marytė Kriščiūnaitė apie paskutinįjį buvimą su Brone. Tuomet nė vienas iš čia susirinkusių miesto lituanistų nemanė, kad Bronė kelyje į Amžinatvę. Mokytojas Vytautas Savilionis, šiltu žodžiu minėdamas Bronės pedagoginę veiklą, vakaro dalyvius sujaudino autentiška dovanėle – dukroms įteikė po gražų medžio dirbinį – kryželį. Joms palinkėjo savo gyvenimo moterystės kryželį nešti taip garbingai, kaip jį nešė motina. Mokytoja Vida Šuliauskienė kalbėjo apie didžiulę šios moters dvasios energiją, gebėjimą bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, apie ypatingą meilę mokiniams ir gebėjimą žadinti jų kūrybines galias.
Iš kalbėjusiųjų švito mokytojiškos kasdienybės ir švenčių vaizdai. B.Kalpokienę mylėjo mokiniai, gerbė kolegos, vertino mokyklos vadovai. Nuo jos sklido šviesa, kuri jungė žmones. Matėme ją kantriai ir ištvermingai nešančią svarbią ir brangią naštą – gimtosios kalbos pamokas. Gludino skambų lietuvišką žodį, skatino, teikė viltį kiekvienam pradedančiajam kūrėjui. Mename jos proginius eilėraščius, vaizdelius, švenčių scenarijus. Jos kūryba skleidėsi scenoje, popietėse, mokytojų susibūrimuose. Dosniai dalijo. Savo žodžių nesurinko į kūrybinę kraitę – neišleido knygelės – nespėjo. Jos gyvenimo žvakė užgeso per greit – pačiame kūrybinių jėgų žydėjime. Mokytoja Laima Zdančiuvienė prisiminė B.Kalpokienę kaip savo mokytoją. Jos pamokose nebuvo prievartos, o kūrėju turėjo progos pasijusti kiekvienas mokinukas. Šviesiam Jos atminimui Laima skaitė J.Aisčio eilėraštį apie Gyvenimą – didelį ir gražų.
Išlikusius prisiminimus apie tremties metus ir gyvenimą sugrįžus Lietuvon skaitė mokytoja Violeta Vyšniauskienė. Šešerių metų Bronė likosi be tėvų. Dzūkijos kaimelyje nebuvo našlaitė – glaudė, augino geri žmonės. Dešimtmetė kartu su kitais Vieciūnų ir Neravų kaimo vaikais nuvyko į tremtį. Ten mokėsi, dirbo, neteko tėvo, kuriam buvo 45-eri. Mokėsi uoliai, puikiai įvaldė dvi kalbas – rusų ir vokiečių – neužmiršdavo savosios – lietuvių kalbos ir dzūkų tarmės. Grįžusi iš tremties, baigė Druskininkų 1-ąją vidurinę. Pasirinko lituanistės studijas Vilniaus universitete. O toliau - aiškus kelias – iki gyvenimo pabaigos.
“Dirbau ir tebedirbu mokykloje, kurią baigiau. Šioje mokykloje kažkada mokėsi ir mano vyras, ją baigė abi mano dukros,”- rašė Bronė savo prisiminimuose. Skaudūs ir jaudinantys gyvenimo puslapiai. Keliauja iš rankų į rankas. Derėtų juos paskelbti spaudoje.
Prisiminimų nuotaikas gaubė ir šildė protarpiais skambantys švelnūs lietuviški romansai, tremties daina bei graudžios lietuvių dainos. Jas atliko etnokultūros tradicijų puoselėtojos Virginija Šedienė, Audronė Stanikienė, Irena Gudelionytė. Šias dainas mėgo ir dainavo Bronė. O ir tradicija dainuoti sau jau virto ritualu. Šio ritualo dalyviais nejučia tapome visi čia susirinkę. Elegiška gaida suskambėjęs S.Nėries eilėraštis “Pienė” vedė į Lapkričio godas – mintijimą apie Juos – buvusius, esamus mūsų širdyse. Kaip dainos atgarsis prabilo V.Vyšniauskienės eilėraštis:
Ėjau per skausmą, per erškėčius,
Ėjau suklupdama ir vėl pakildama,
Atleisk man, Viešpatie, jei kartais išmušdavo sunkumo valanda,
O lūpose sustingdavo malda – be žodžių…
Atleisk man, Viešpatie,
Buvau silpna…

| Į viršų |


REDAKCIJOS ADRESAS: Vilniaus al. 32, 4690 Druskininkai; E-paštas: druskonis@is.lt
TELEFONAI: Redaktorius - 55116, Korespondentai - 55123, 53631. FAKSAS: 55113