Laisva vieta reklamai Druskonis
KURORTO PLĖTRA 2000 m. balandžio 28 - gegužės 4 d. Nr. 18 (551)

MIESTO ŽINIOS

POLICIJOS ŽINIOS
PRADŽIA
SPORTAS
KULTŪRA
RENGINIAI
ARCHYVAI

APIE DRUSKININKUS

TURIZMO IR INFORMACIJOS BIURASTurizmo ir
informacijos
biuras

 

 

 

 

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11

| Druskininkietis Gediminas iš Amerikos sugrįžo į Lietuvą |
| "Žmogus gyvas tol, kol kruta, kol kąnors daro ar planuoja" | |

Druskininkietis Gediminas iš
Amerikos sugrįžo į Lietuvą

Kunigas S.Rapolas su druskininkiečiu G.Mažintu JAV, Floridoje, St.Petersburge surengtoje personalinėje jaunojo skulptoriaus parodoje.

Kunigas S.Rapolas su druskininkiečiu G.Mažintu JAV, Floridoje, St.Petersburge surengtoje personalinėje jaunojo skulptoriaus parodoje.

Kanadoje leidžiamas savaitraštis "Tėviškės žiburiai" ("The Lights of Homeland") lanko tūkstančius daugelyje pasaulio šalių gyvenančių lietuvių. 50-ąjį jubiliejų švenčiantis savaitraštis savo 12-ame numeryje, š. m. kovo 21 d., išspausdino straipsnį su fotografija apie druskininkietį Gediminą Mažintą, turėjusį pasiūlymų studijuoti JAV universitetuose, dalyvavusį parodose Floridoje, Niujorke, Kalifornijoje, pelniusį ne vieną apdovanojimą, tačiau sugrįžusį studijuoti Lietuvon.

Apie talentingą druskininkietį skulptorių G.Mažintą rašė JAV ir Lietuvos spauda. "The Lights of Homeland" korespondentė staipsnyje "Grįžo mokytis Lietuvon" klausia Lietuvos dailės akademijos pirmakursį: "Daugelis tavo bendraamžių stengiasi išvykti iš Lietuvos ir įsitvirtinti užsienyje. Kodėl tu grįžai? Juk galėjai sėkmingai dirbti ir mokytis JAV, kur turėjai nemažai apdovanojimų?". Gediminas atsako: "Jei būčiau norėjęs studijuoti programavimą arba verslo vadybą, galbūt būčiau stengęsis tai studijuoti JAV. Tačiau menai Lietuvoje dėstomi ne blogiau nei geriausiuose pasaulio universitetuose. Mano pedagogai akademijoje yra garsūs šalies skulptoriai, kurių apdovanojimai ir autoritetas Europoje yra aukštai vertinami. Pirmąjį semestrą buvo kiek sunkiau mokytis teorinių dalykų - filosofijos, psichologijos, nes Lietuvoje skirtingai iškeliami įvairūs aspektai. Aš laimingas, nes gimtoji kalba, senasis Vilnius, teatras teikia man gausybę įspūdžių ir idėjų," - reportaže samprotauja druskininkietis G.Mažintas.

"Druskonio" inf.

| Į viršų |


"Žmogus gyvas tol, kol kruta,
kol ką nors daro ar planuoja"

Alfonsas ŠULIAUSKAS

1957 m. Irena Rutkauskienė.
1957 m. Irena Rutkauskienė.

Dažnai sutinku Druskininkuose moterį sidabrine amžiaus spalva padabintais plaukais, tačiau vis dar tiesią, plačiai besišypsančią, visada pasipuošusią ir daugelio sutiktųjų sveikinamą. Iš savo namų Veisiejų gatvėje į miesto centrą ji dažniausiai eina pro Muzikos mokyklą, kurią kažkada statė, kūrė, puoselėjo, kur prabėgo patys gražiausi, kupini gyvenimo pilnatvės metai. Žvilgsnis praslysta vitražu, durimis, sienomis, laiptais, ant kurių gausiame žmonių būryje stovėta per šios mokyklos atidarymą... Tai - Irena Rutkauskienė, kurią druskininkiečiai žino kaip pirmąją Muzikos mokyklos direktorę, ansamblio "Dzūkų daina" subūrėją ir vadovę, moterį, be kurios Druskininkų kultūrinio gyvenimo istorija būtų daug pilkesnė.

"Kas bloga lai išblės"

Ansamblio "Dzūkų daina" pradžia...
Ansamblio "Dzūkų daina" pradžia...

Ir praplaukia praeitin nuslinkę metai, gausių mokinių veidai ir daugelio žmonių dėkingumas. Lyg ir pakaktų to prie sidabrinės karūnos, tačiau vėlesnieji druskininkiečiai ir dabartinė karta vargu ką bežino apie laiką, kuris jau virto būtuoju. O iš kur gi žinos, kur tai užrašyta, nufotografuota, nufilmuota? Paradoksalu, tačiau tokios medžiagos daugiau rasi televizijos ir radijo fonotekose negu pačiuose Druskininkuose arba tos pačios Muzikos mokyklos archyvuose.

Kai paprašiau ponią Ireną papasakoti apie praėjusius metus, kas buvo gero ir kas ne taip gerai klojosi, ji nusišypsojo, ir, kaip dera dainininkei, ištisai pacitavo posmelį "Kas gera prisiminkime, kas bloga lai išblės": "Visko buvo, tačiau anų laikų entuziazmas nesėkmes nugalėjo. 1954 m. atvykau į Druskininkus kaip į didoką kaimą, o jau po metų prie Kultūros namų įkurtas choras dalyvavo Respublikinėje dainų šventėje Vilniuje. Iki to laiko miestelyje nebuvo nė vieno profesionalaus muzikanto, o ir aš pati tik neakivaizdiniu būdu po muzikos mokyklos baigimo studijavau konservatorijoje. Steigėm vis naujus chorus ir ansamblius, kažkaip nerūpėjo tie 50 rublių, kuriuos uždirbdavau per mėnesį. Kebliau jaučiausi, kai buvo priekaištaujama dėl nepartiškumo ir nebaigto aukštojo mokslo. Nestokojau pavyduolių ir skundikų, tačiau galva buvo pilna idėjų, planų ir noro dainuoti. Pamenu, jau atidarius naują Muzikos mokyklą, Švietimo ministerija rekomendavo kitoms mokykloms pasidomėti mūsų muzikos mokymo metodika. Visą mano organizacinę ir kūrybinę veiklą labai rėmė žymus koncertmeisteris Ch.Potašinskas. Tai gražus atsidavimo muzikai pavyzdys. Duok, Dieve, jam sveikatos. Parašysi visa tai, Alfonsai, o skaitytojas sakys, matai, vis tuos "tarybinius" veikėjus Irena mini, su nostalgija kalba apie "tarybinius" laikus. Visi mes, mielieji, laiko prasme esame "tarybiniai". Gal tik 10-mečiams šito neprikiši. Gyvenimo juosta bus nesuprantama, jeigu iš jos beatodairiškai iškirpsi 50 kadrų”.

Yra ką prisiminti

... ir dabartis.
... ir dabartis.

"O man malonu, kad visi mano kartos žmonės iki šiol vadina mane "direktore", kad Druskininkuose esu pastebima, kad pirmieji mano parengti "Dainų dainelės" laureatai užkalbina ir padėkoja, kad ir šiandien turiu porą studenčių Muzikos akademijoje, - tęsia pašnekovė. - Viena iš jų, beje, Druskininkuose buvo pripažinta neturinti klausos, o kita jau sėkmingai debiutuoja ir užsieniuose. Malonu prisiminti mokinius R. ir D.Mikelevičiūtes, D.Sadauską, P.Jurkonį. M.Suraučius yra pasakęs "Jeigu ne Jūs, nebūčiau tapęs muzikantu". Čiabuvis A.Bražinskas buvo pirmasis mano akomponiatorius. Į Muzikos mokyklą "mano laikais" įstojo ir garsioji G.Gedvilaitė. Ar gali būti kas nors maloniau už šiuos faktus, jau nekalbant apie visą ilgą "Dzūkų dainos" epopėją! Kiek pamenu, esam "apdainavusios" visus mieste vykusius renginius ir šventes. Berods ir tavo pirmojoje parodoje "Pušyno" sanatorijoje 1965 m. koncertavome? O argi prastas buvo mūsų bendravimas, kuriantis Vaikų dailės mokyklai, kai trejus metus dalinomės "bendru stogu" Muzikos mokykloje?

Taigi yra ką prisiminti. Beje, ir šiandien kokiai nors dabar populiariai depresijai ar bėdavojimui laiko nelieka. Vėl po visų mano ligų atgaivinome "Dzūkų dainą", kuriai toliau vadovauju ir pati dainuoju. Malonu, kad dabartinės Muzikos mokyklos vadovybė suteikė galimybę jos patalpose susirinkti ir repetuoti. Būtinai atžymėsime šio ansamblio 40-metį 2002 metais, gal ir įrašą televizijoje padarysime, o savo būsimų dainų kasetę būtinai išleisime. Žmogus gyvas tol, kol kruta, kol ką nors daro ir planuoja. Praeitim negyvenu, tačiau jos neužmiršau. Beje, būtų malonu, jei už tą praeitį kas nors pakviestų į tradicinius Vilniaus kvarteto koncertus "Dainavoje..."

Dingo posminė daina

Paklausiau ponią Ireną Rutkauskienę, kaip ji vertina šiandienos jaunimo muziką, folkloro ansamblius, muzikinį auklėjimą: "Bumčikinei" muzikai ir ritmikai nepritariu - tai amortizuoja muzikinę klausą, bet skaudžiausia, kad net iš ansamblių repertuaro dingo prasminga posminė daina. Dažniausiai vyrauja beprasmė kelių žodžių kombinacija, prasta melodija. Nemanau, kad lietuviškiems ansambliams reikia negrų dainavimo stiliaus. Bet aš tikiu, kad tikroji liaudies daina grįš, suklestės vokalas ir tikrosios muzikinės vertybės".

Tas, kas nerimsta, daug dirba, niekada neturi laiko savo darbams suregistruoti. Ir atsitinka kartais taip, kad kritišku momentu susigriebiame per vėlai, todėl susigėdus atsiperkama bronzinėmis atminimo lentelėmis. Visuomenė be istorijos - susibėgusi krūvon laikina kompanija, miestas be istorijos - niekam neįdomus ir nykus.

| Į viršų |


REDAKCIJOS ADRESAS: Vilniaus al. 32, 4690 Druskininkai; E-paštas: vija@elnet.lt
TELEFONAI: Redaktorius - 55116, Korespondentai - 55123, 53631. FAKSAS: 55113