Laisva vieta reklamai Druskonis
BALANDIS 2000 m. balandžio 28 - gegužės 4 d. Nr. 18 (551)

MIESTO ŽINIOS

POLICIJOS ŽINIOS
KURORTO PLĖTRA
SPORTAS
KULTŪRA
RENGINIAI
ARCHYVAI

APIE DRUSKININKUS

TURIZMO IR INFORMACIJOS BIURASTurizmo ir
informacijos
biuras

 

 

 

 

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11

Druskininkų vicemerė savęs nevadina
karjeros moterimi

Violeta KLIMAITĖ

Naujos pareigos – be baimės

39 metų Kristina Miškinienė, balandžio 19 d. išrinkta Druskininkų vicemere, šio gyvenimo įvykio nevadina stulbinančia pergale ar netikėtu akibrokštu. Iki šios atsakomybės sau ir bendruomenei jos veikla dėsningai kilo karjeros laiptais savivaldos sistemoje. 17 gyvenimo metų praleidusi tarp vietinės valdžios problemų, ji mintinai žino valdininkės darbo etiketą, tačiau kasdien mokosi iš savo ir kitų klaidų. Naująsias pareigas Kristina Miškinienė pradeda be baimės. Jos negąsdina sunki Druskininkų savivaldybės ekonominė būklė, kovos su mašalų ordomis ir nežinia, kaip reikės gyventi toliau. “Likimas mane visada nustumia ten, kur sunku”, - vicemerė džiaugiasi, kad jos buvusios darbovietės direktorius ir bendradarbiai pažadėjo laukti sugrįžtant po 3 -jų kadencijos metų. Ji ir toliau pasiryžusi rasti laiko šeimai, nors savo malonumams jo beveik nelieka. Kristinos vyras Tadas Miškinis dirba Savivaldybės administracijos Investicijų ir turto valdymo skyriaus inžinieriumi-ekonomistu. “Jis nėra mano pavaldinys, - garantavo vicemerė. – Aš esu politikė, o jis priklauso tarnautojų kategorijai ir yra pavaldus administratorei”. Šeimai naujos Kristinos pareigos taip pat nebuvo staigmena. “Aš slaptai bijojau, kad taip ir bus”, - atviravo vicemerės vyras.

Rytas su knyga

Būdama 19-os, ji pasirinko ištikimiausią savo kavalierių - Tadą iš Druskininkų. “Kitos moterys man pavydi!”, - savo vyrui komplimentų  negaili Kristina Miškinienė.
Būdama 19-os, ji pasirinko ištikimiausią savo kavalierių - Tadą iš Druskininkų. “Kitos moterys man pavydi!”, - savo vyrui komplimentų negaili Kristina Miškinienė.

Atsibudusi 6 val. ryte Druskininkų vicemerė puola ne prie puodelio kavos, o prie knygos “Viešasis administravimas”. Anksčiau K.Miškinienės atžalos – 17 metų Tomas, 4-osios vid. mokyklos 11-okas, ir 8 metų Karolina, tos pačios mokyklos antrokėlė, pietaudavo namuose kartu su mama. Dabar K.Miškinienei reikės taikytis prie naujų pareigų diktuojamo gyvenimo būdo. “Vyrui yra kur kas lengviau, - juokavo vicemerė, paklausta, ar ne per sunki moteriai politiko kėdė. – Dar prieš rinkimus viename iš Tarybos posėdžių kolega manęs įėjusios nuoširdžiai paklausė – o kur šukuosena? Va, taip. Vyrui užtenka kelių kostiumų, o moteris privalo rūpintis savo išvaizda. Jai kur kas svarbiau nei vyrui šeimos, vaikų problemos”.

Pirmąją darbo dieną Savivaldybėje džiaugtis naujomis pareigomis nebuvo kada. Vicemerė K.Miškinienė sprendė labai prozišką klausimą – ką ir kaip padaryti, kad artimiausiame Vyriausybės posėdyje būtų svarstomas klausimas dėl lėšų mašalams naikinti.

Įvykių centre

Kristinos vaikystė prabėgo kaime, Šalčininkų rajone, netoli Pirčiupių. Čia tėvai puoselėjo žemę ir augino dvi dukras. Tiek Kristinai, tiek jos seseriai kaimo idile neteko ilgai džiaugtis. Kadangi visa šeimos giminė gyveno Vilniuje, Kristina taip ir netapo tikru kaimo vaiku. 2 metus pasimokiusi kaimo mokykloje, o 3 – Šalčininkuose, Kristina išvažiavo mokslų semti į sostinę, kur Lazdynuose baigė vidurinę mokyklą. 5 metus Vilniuje ji gyveno tetos prižiūrima, todėl ją vadina savo antrąja mama.

Pasak Kristinos, ji niekada nesistengė specialiai į save atkreipti dėmesio, bet visada – dėl savo charakterio savybių ir amžino žingeidumo – būdavo įvykių centre. Jau mokyklos suole buvo įvertintas Kristinos pažangumas ir organizaciniai gabumai. Pionieriškų vasaros stovyklų metu ji buvo konkursų ir renginių siela. “Buvau net vasaros darbo ir poilsio stovyklos komisarė”, - apie savo paauglystę šypsodamasi pasakoja vicemerė.

Į pasakų miestą

13-metė klasės pirmūnė, gerai mokėjusi vokiečių kalbą ir laimėjusi konkursą, mėnesį atostogavo Erfurte, buvusioje VDR. Prieš šią kelionę į Vokietiją Kristina pirmą kartą pamatė Druskininkus. Vokietukams, atvažiavusiems aplankyti savo draugų Lietuvoje, buvo organizuota išvyka į pušų kurortą. “Mano, tuometinės trylikmetės, vaizduotėje Druskininkai liko kažkokiu pasakų miestu. Tada aš net pagalvojau – kaip nuostabu čia turbūt gyventi”, - prisimena vicemerė pažintį su miestu, kuris jai tapo savas po gero dešimtmečio.

Ji buvo pripratusi prie didelių miestų. Vilnių nesunkiai iškeitė į Kauną, kur Politechnikos institute, Skaičiavimo technikos fakultete, studijavo sistemotechniką. Tiksliuosius mokslus pasirinko ne todėl, kad labai mėgo skaičiavimo mašinas. Kristina bėgo… nuo galimybės būti mokytoja. Jos giminėje buvo daug pedagogų, todėl alinantis darbas mokykloje “apkarto” net stebint jį iš šalies.

Ankstyvos vedybos

Po 3-jų studijų kursų savo tėvelius Kristina nustebino staigmena – pranešė apie savo vestuves. Keturiais metais vyresnis druskininkietis Tadas, tos pačios specialybės studentas, buvo ištikimiausias Kristinos kavalierius. Kurgi ne – aktyviai instituto visuomeninėje veikloje dalyvavusi mergina turėjo didžiulį gerbėjų būrį, tačiau ranką ir širdį atidavė savo priešingybei – ramiam ir santūriam žmogui. “Galbūt dėl savo charakterio skirtumų mes esame laimingi drauge. Kitos moterys man pavydi!”, - savo vyru ir šeimynine darna džiaugiasi pašnekovė.

Jai tada buvo tik 19-a. Sunkiausiai žinią apie vedybas buvo pasakyti tėčiui. “Mano tėtis labai griežtai auklėjo mus. Aš, būdama moksleivė, negalėjau eiti į miestelio šokius. Ir pirmas vyras, kuris aplankė mūsų namus, buvo Tadas, - Kristina teigia svarbų gyvenimo žingsnį matavusi ne vieną kartą. – 3 kartus nešėm pareiškimus tuoktis. Vis nesiryžau, bet vis dėlto nutarėm prašyti tėvų palaiminimo – kas bus, tas bus”.

Darbas ir šeimyninė darna

Jaukus namas Druskininkuose, Lipliūnų gatvėje, yra 6-oji gyvenamoji vieta Kristinos ir Tado Miškinių gyvenime. Savo šeimyninę laimę jie pradėjo lipdyti tarp studentų šeimyninio bendrabučio sienų. Tikruosius namus Miškiniai pasistatė tik prieš 5 metus.

Druskininkų vicemerė nestokoja savo vyro dėmesio. Jis nekelia pavydo scenų, jei dėl darbo moteris grįžta vėliau namo, rūpinasi vaikais ir namais. Ji neneigia, kad dėl šeimyninės darnos ir supratimo turėjo daugiau laiko bei noro gilintis į savivaldos problemas.

Savo žmoną Tadas visada mokėjo nustebinti. Ypač vicemerei įsiminė vienas jų jaunystės nuotykis. Kai Kristina su studentų statybiniu būriu išvažiavo mėnesiui į Vengriją, Tadas 3-ims mėnesiams išdūmė į priverstines pratybas kariniam laipsniui gauti. Grįžusi namo, ji neteko žado – vyras, turėjęs lakstyti kažkur su šautuvu, išsiilgęs laukė žmonos. Kaip jis tada sugebėjo pabėgti iš sovietinės armijos pratybų, Kristina neįsivaizduoja iki šiol.

Rūpinosi kurorto statybomis

Po instituto Kristina grįžo į Vilnių, pradėjo dirbti Elektrografijos institute. Po 4 jų bendro gyvenimo metų į pasaulį atėjo Tomas. Kadangi gauti didesnį gyvenamąjį plotą Vilniuje buvo beveik neįmanoma, šeima nutarė važiuoti į Druskininkus, pas Tado tėvus. Vyras įsidarbino meno dirbinių įmonėje “Ūla”, o Kristina – prie lopšio. “Savo pirmagimį auginau taip, kaip knygose parašyta. Net mano uošvis juokdavosi, jog dar nematė tokios mamos. Kol augo Tomas, čia neturėjau nei draugų, nei pažįstamų. Druskininkuose tuo metu jaučiausi nykiai, - tvirtina pašnekovė. – Gauti darbą pagal specialybę čia nebuvo galimybių. Pirmą ir gal paskutinį kartą susidūriau su lyčių lygybės problema – nepriėmė į darbą, nes esu moteris”. Ketino įsidarbinti technologe “Ūloje”, tačiau į sidabro gaminius jai žiūrėti neteko. Atsitiktinai sužinojo, kad Vykdomajame komitete, Plano komisijoje, yra laikina ekonomistės vieta. Nuo 1984 m. Kristinos Miškinienės darbai pradėjo suktis savivaldos rate. Plano komisijoje ji rūpinosi miesto statybomis ir statybinių medžiagų tiekimu Druskininkams. Kai į darbą po dekretinių atostogų grįžo jos pirmtakė, Kristinai mėnesį teko dirbti ekonomiste komunalinio ūkio įmonėje. “Iš Vykdomojo komiteto tada manęs nenorėjo išleisti, bet tuo metu niekas specialiai saviems nesteigė etatų”, - juokavo pašnekovė, netrukus pakviesta atgal, kai tik atsirado laisva darbo vieta.

Negalėjo likti nuošaly

Išbandė ji daug ką – bendrojo skyriaus vedėjos, Vykdomojo komiteto sekretorės darbus. “Savivaldos specialybės” mokytoju ji vadina buvusį Vykdomojo komiteto pirmininką R.Mickevičių, o darbo metus, praleistus su juo, - konstruktyviu laikotarpiu Druskininkams.

“Pagal specialybę išmokau loginio mąstymo, o nuojauta yra moters prigimties dalykas”, - teigia Druskininkų vicemerė, sakydama, kad tais laikais, kai jai teko dirbti Vykdomajame komitete, buvo labiau kreipiamas dėmesys į darbuotojo kompetenciją nei į jo politines pažiūras. Aišku, sako ji, tuo metu ir valdžiai dirbti buvo lengviau, kai Druskininkai finansavo valstybės biudžetą, o ne atvirkščiai, kaip yra dabar.

Sausio įvykius ji pasitiko laukdamasi dukrelės. Gimus Karolinai, didžiuosius darbus savivaldoje teko atidėti į šalį. Ilgai namuose Kristina nesėdėjo - pusę etato įsidarbino Civilinės metrikacijos skyriuje.

“Aš visada buvau miesto patriotė, - tvirtina pašnekovė, pasakodama apie savo grįžimą į valdžią po Lietuvos nepriklausomybės. – Ir man buvo labai skaudu, kai po “revoliucijos” pasipylė beatodairiškas juodinimas – jūs, buvusieji, esate nieko neverti. Aš buvau paskelbta jedinstvininke, tačiau greitai “reabilituota”, kadangi paaiškėjo, jog su tuo neturiu nieko bendro. Žmogaus, ne-seniai teisto už tai, pavardė tiesiog labai panaši į mano tėvelio. Šeimoje aš buvau vienintelė partinė. Ilgą laiką gyvenau dvasiniame skausme, nutarusi pasitraukti iš aktyvios veiklos savivaldoje. Tačiau taip ir negalėjau likti nuošaly”.

Kaip išvengti chaoso?

Po Nepriklausomybės atkūrimo Kristinai šiek tiek teko dirbti “Sodroje”. Po to – keleri metai Savivaldybės kontrolieriaus tarnyboje. Savivaldos žinias Kristina vėliau gilino, 4 metus dirbdama Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centre “Dainava” mokymo dalies vadove. Sovietiniais laikais ji nebuvo deputatė. Tarybos nare tapo prieš 3 metus, atstovaudama Moterų partijai.

Kristina įsitikinusi, kad didžiausias turtas yra žmonės, turintys darbo patirtį. Tik jų žinių ir kompetencijos dėka, tvirtina vicemerė, realios sėkmingos ateities investicijos. Šiandien ji gyvena noru suvienyti visas politines jėgas ir bandyti dirbti kartu. “Norėčiau sulaukti konstruktyvios kritikos. Labai svarbu įsiklausyti ir rasti kompromisus. To gali mokytis visą gyvenimą, - tvirtina Druskininkų vicemerė. – Žinau, jog iš manęs labai daug tikisi. Galime daug norėti, bet pavyks padaryti tiek, kiek sugebėsime susitarti. Dabar stengiuosi išsiaiškinti ir žinoti visą padėtį, susijusią su prijungtomis naujomis teritorijomis. Papildomai Druskininkų biudžetas turėtų gauti apie 7 mln. Lt, o gauname tik 4 mln.Lt. O prisijungėme ne tik naujas žemes, bet ir tose žemėse esančių savivaldos institucijų skolas bei įsipareigojimus. Reikės ieškoti vidinių rezervų, kad išvengtume finansinio chaoso. Aišku viena, kad teritorinės reformos be valstybės lėšų nevyksta, nors šiuo atveju tai bandoma padaryti savivaldybės problema”.

Dėl visko kaltas likimas

Vicemerės rytas prasideda 6 val. Tuomet ji ruošia šeimai pusryčius ir gamina ką nors pietums, kad vaikai, grįžę iš mokyklos, galėtų tik pasišildyti. Tačiau virtuvės ir buities rūpesčių lieka vis mažiau. “Tomas moka net pyragą iškepti, padeda namus sutvarkyti, - savo sūnumi džiaugiasi mama. – Išmokau viską daryti labai greitai, tačiau laiko tortams kepti taip ir neužtenka”. Savaitgaliais ji šeimą lepina savo firminiu patiekalu – kaimiškais blynais. Daug metų prie keptuvės turėjo prabėgti, kol vaikai pripažino, kad mamos blynai yra tokie patys, kokius kepa jų močiutė kaime prie Pirčiupių. Nepaprasti tie blynai – dideli, tarkuotų bulvių ir miltų, valgomi su padažais, sviestu ar varške.

Tik dabar Kristina įvertina laisvos minutės vertę. Ramybę ir atgaivą ji randa prie Nemuno, kuris teka visai netoli nuo namų. Pasivaikščiojimas su šeima jo pakrantėmis – vicemerei didžiausias malonumas. Ji nevadina savęs karjeros moterimi, kadangi niekada nekovojo dėl politinių postų ar aukštesnės darbo kėdės. “Viską, ką aš pasiekiau gyvenime, surikiavo tik likimas”, - teigia Kristina Miškinienė.


REDAKCIJOS ADRESAS: Vilniaus al. 32, 4690 Druskininkai; E-paštas: vija@elnet.lt
TELEFONAI: Redaktorius - 55116, Korespondentai - 55123, 53631. FAKSAS: 55113