“Linksma“ - tik atminties simbolis

Mūsų miesto bičiulė J.Siedlecka rašo: “Kita Kiersnovskių anūkė ponia Barbara Stylianou, kilusi iš Varšuvos ir nuo 4 metų gyvenanti JAV, atvyks į Lenkiją šių metų liepą. Manau, kad susitikimas, kurio nepavyko mums realizuoti praėjusiais metais, bus įgyvendintas šiais metais. Ar būtų galimybė pakviesti Barbarą Stylianou ir Zbignievą Porenbskį, Kiersnovskių anūkus, nors 2 dienoms į Druskininkus ir padengti jų viešnagės išlaidas? Gal tai pavyktų suderinti su naujojo miesto muziejaus salės ekspozicijos atidarymu? (Miesto muziejus kuriamas būtent minimų asmenų senelės buvusiuose namuose - red. prierašas). Tikiuosi, kad tai nesudarys didelių sunkumų miesto biudžetui, o Druskininkai įsigytų ištikimus ir ypač suinteresuotus bičiulius. Juolab kokios nors pastangos susigrąžinti vilą “Linksma“ jiems nerūpi. Jiems ši vila jau tik įspūdingos praeities, vaikystės ir giminės atminties simbolis. Kiersnovskių giminės palikuonys gyvena Anglijoje, Londone, ir Australijoje, Brisbane. Manau, kad jie padėtų įsigyti pasaulyje prijaučiančiųjų Druskininkams ir kuriamam miesto muziejui“.

Dėl Druskininkų bičiulių draugijos

“Savo ruožtu palaikau savo pačios 1998 m. rugsėjį vykusio Druskininkuose 2-ojo Lietuvos ir Lenkijos kultūros veikėjų susitikimo metu pareikštą pasiūlymą pagal galimybes įkurti Druskininkų bičiulių draugiją, kuriai galėtų priklausyti Druskininkų gerbėjai visame pasaulyje, - tęsia J.Siedlecka.- Manau, kad tokios draugijos pirmininkas kiekvienąsyk turėtų būti Druskininkų meras. Ši draugija galėtų turėti savo interneto puslapį, įvairių sumanymų sąskaitos numerius, pavyzdžiui, miesto muziejaus kūrimo ir eksponatų jam rinkimo. Esu įsitikinusi, kad tai veiksmingas būdas įsigyti rėmėjų, be šio gražaus Lietuvos kampelio mylėtojų populiarinimo spaudos, radijo ir televizijos ar asmeninių kontaktų dėka. Iš savo pusės pranešu, kad tokiai draugijai įsisteigus, pasistengsiu tuo sudominti Lenkijos spaudą, paskelbdama atitinkamą informaciją“.

Pasiryžo atvykti į motinos ir senelės gimtinę

Kiersnovskių proanūkis Zbignievas ir jo žmona Helena sutiko, kad “Druskonyje“ būtų išspausdintas jų laiškas apie trumpą viešnagę Druskininkuose: “Praėjusiųjų metų gegužį nusprendėme prisijungti prie pensininkų išvykos, kurią organizavo Gdansko srities medicinos rūmai. Ekskursijos programoje - Vilniaus ir Druskininkų aplankymas. Šiai išvykai iš esmės užsispyrė mano vyras Zbignievas, kurio mama ir senelė gimė (abi liepą) būtent Druskininkuose. Savo vyro motinos nespėjau pažinti, kadangi ji mirė 1954 m., o aš į šią šeimą patekau 1957 m. Ji turėjo Janinos vardą, kreipdavosi į ją Inka, buvo kilusi iš Porenbskių Šreniavitų, ištekėjo taip pat už Porenbskio, tačiau iš kitos giminės, kuri turi “Bogorijos“ herbą. Buvo labai graži - tai patvirtina portretai ir tie, kurie ją pažinojo. Gimė Druskininkuose 1910 m. liepos mėnesį“.

Šeimos nenuginčijamas autoritetas

“Mano vyro senelė, kurią puikiai pažinojau, nes su ja ilgai gyvenome, Zofija iš Kiersnovskių giminės, ištekėjusi - Porenbska gimė 1889 m. liepą Druskininkuose, savo tėvų Julijos ir Michalo Kiersnovskių namuose. Senelė, sidabrinių plaukų, gerai išauklėta ponia, kurią visa šeima, taip pat ir patys jauniausieji, vadino Zo, buvo šeimos nenuginčijamas autoritetas ir, atvirai kalbant, diktatorė. Itin kategoriška, kunkuliavo energija, jos bijojo ir dukterėčios, ir seserys. Buvo vyriausioji šeimoje. Be jos, ponai Kiersnovskiai turėjo dar 2 dukteris, Janiną ir Heleną (abi pažinojau) ir sūnų Michalą, kurį ištiko pasienio gyventojų likimas - po ilgesnio blaškymosi apsistojo Londone. Iš jų jau nė vieno nėra gyvo. Druskininkuose gimė tik Zo ir po to jos duktė“, - rašo Halina Porenbska.

Skausmingi senelės prisiminimai

“Zo retai ir nenoriai prisimindavo vaikystės ir jaunystės metus - pernelyg skaudžiai tai baigėsi, - tęsia ponia Halina. - Galbūt ir mes, būdami jauni, neturėjome pakankamai laiko ir noro klausinėti, tačiau man kartais pavykdavo išgirsti tam tikrus praeities aidus. Atsimenu, jog Zo prisimindavo didelį ir platų namą prie ežero, nuolatos pilną svečių, tėvus, amžinai užsiėmusius pramogomis, į kurias globojami auklių ir mokytojų vaikai tegalėdavo tik iš tolo pažiopsoti. Taip pat pasakojo apie tai, kaip jau būdama paauglė, vieną vasarą atrado savo senelės grafaitės Sobolevskos liūdną vienatvę tolimame namo kambaryje. Retai kas, išskyrus tarnus, pas ją užeidavo, ji atrodė labai liūdna. Zo pasakojo, kaip stengėsi senutę pralinksminti ir palaikyti jai draugiją“.

Vasaros tėvų namuose, prie Druskonio

“Devyniolikmetė Zofija Kiersnovska ištekėjo už Marijano Porenbskio, Šreniavų herbo giminės, ir apsigyveno Borisovo dvare, netoli Bobruisko. Pirmųjų santuokos metų vasaromis atvykdavo pas tėvus į Druskininkus, ten 1910 m. liepos mėnesį gimė jos pirmasis vaikas - duktė Janina, mano vyro motina. Po to dar buvo sūnus Vitoldas. Vėliau nedaug poilsio vasarų beliko, nes prasidėjo karas ir kiti įvykiai, kurie naikino paribio žemes. Kiersnovskiai, kaip ir kiti, privalėjo bėgti, paliko savo dvarus, reikėjo parduoti tai, kas dar liko, idant galėtų kaip nors išgyventi“, - tęsia savo laišką Zofijos Kiersnovskos anūko žmona.

Išliko Druskininkų laikotarpio albumas

“Zo jaunesnės seserys ištekėjo, turėjo vaikų ir gyveno visiškai kitaip, - laiško autorė primena kitų Kiersnovskių likimus. - Helena ištekėjo už Varšuvos advokato Bronislavo Morskio, o Janina - už Mathiaso, Ciechanovo cukraus fabriko direktoriaus ar savininko. Su jais visais ir jų vaikais palaikome nuoširdžius santykius. Dvarininkų tradicijos, susijusios jau tik su mano vyro seneliais, kurie iš Borisovo pabėgo 1920 m., iki 1939 m. dvarininkas buvo Zo brolis Michalas, bolševikų išvežtas į Sibirą. Likusi giminės dalis - miesčionys, dvarininkų palikuonys. Išliko Borisovo ir Druskininkų laikotarpio senas albumas, pilnas retų nuotraukų, bei prisiminimai, mūsų artimųjų pasakojimai. Yra šiek tiek paveikslų, na, ir mes, išlikusieji gyvi po permainų ir tuometinių įpročių“.

Vyro seneliai - bažnyčios rėmėjai

“Įsirašiau, tačiau nepasakiau svarbiausio, - laiško autoriai pasakoja kelionės įspūdžius. - Išvykome, aplankėme Vilnių ir jo apylinkes, Pilsudskio, su kuriuo bendrą herbą turėjo mano tėvas, pėdsakus. Tarp ekskursantų buvo daug senų vilniečių, todėl viešnagė ten užsitęsė, o Druskininkams beliko tik dvi kelio atgal valandos. Autobusas sustojo aikštėje, prie bažnyčios. Su vyru išlipome, turėdami tikslą pasiteirauti apie Kiersnovskių vilą. Žinojome jos pavadinimą “Linksma“ ir tai, kad ji prie ežero. Taip pat žinojome, kad mano vyro seneliai buvo dosnūs bažnyčios rėmėjai“.

Pradžia, susijusi su nežinia

“Ir štai matome šansą, - rašo J.Siedleckai ponai Porenbskiai. - Prieš bažnyčią eina stambus kunigas, pirmuoju žvilgsniu - klebonas. Vidutinio amžiaus, nepražilęs. Priėjome prie jo, krikščioniškai pasisveikinome ir paklausėme, ar nežino, kur čia tokia vila. Nežino. O gal žino, kur gyveno Kiersnovskių šeima? Paklausė, o kada jie čia gyveno? O, sakome, seniai, amžių sandūroje, atvažiuodavo visas vasaras. Ne, sako kunigas, tokių čia niekas nežino ir neklauskit, nes niekas neprisimena. Naivus mano vyras pasiteiravo kokių nors žinių bažnytinėse knygose, nes čia gimė ir buvo pakrikštytos jo motina ir senelė. Kunigas tik rankomis skėstelėjo: neieškokit - jokių knygų čia nėra. Supratusi, kad nieko nesužinosime, klausiu, ar galime pamatyti bažnyčią? “Uždaryta, galite pasižiūrėti pro grotas,“ - pridūrė. Pasižiūrėjome pro grotas, mano vyrui drebėjo rankos (...)“

Nuoširdi pagalba be rezultato

“Aikštėje nebuvo nė gyvos dvasios, nebuvo ką paklausti, - toliau pasakoja. - Išėjome į gatvę ir pirmoje parduotuvėje pasiteiravome knygyno, turėdami galvoje nusipirkti kokį nors vietinį žinyną. Centre nebuvo jokio, išskyrus mažą knygelę “Lietuva“. Labai skubiu žingsniu, nes mums beliko tik valanda iki išvykimo, ėjome mums nurodyta Čiurlionio gatve ir atradome knygyną. Jauna mergina padavė mums vadovą po Druskininkus, ir aš susidomėjusi jį atsiverčiau. 90-me puslapyje dideliu šriftu perskaičiau: “ Bažnyčios užnugaryje yra “Linksma“ vila, pastatyta Lipšicų, vėliau priklausiusi Kiersnovskių šeimai“. Kupini emocijų paklausėme pardavėją, ar žino, kur tas statinys. Labai norėjo mums padėti, netgi skambino kažkam, kas galėjo žinoti, tačiau nerado“.

Nė vienas pastatas neliudijo praeities

“Išėjome ir vėl bėgte grįžome prie bažnyčios. Būdami labai alkani, pakeliui nusipirkome duonos ir bandelių. Apėjome, veikiau apibėgome aplink visą bažnyčią, įsižiūrėdami į kiekvieną pastatą. Nė vienas iš jų mums neliudijo praeities. Galiausiai atsisakę savo ketinimų nusileidome prie ežero kranto, pasižadėję, kad atvažiuosime čia dar kartą ilgesniam laikui ir pasistengsime susirasti “Linksmą“. “Pažiūrėk, koks gražus namas, - pasakė mano vyras. - Norėčiau čia gyventi, kokie įspūdingi laiptai ir koks vaizdas į ežerą“. Namas - didelis, šviesus, juokingu bokšteliu, apjuostas pastoliais. “Santuokų rūmai“- perskaitėme iškaboje. “Padaryk laiptų ir namo nuotrauką,“ - paprašė vyras. Nufotografavau. Beveik bėgdami nusileidome į parką prie Nemuno, vyrą nufotografavau ir ten. (...)“

Pasimatymas su protėvių dvasiomis

“Įsėdome į autobusą ir atsisveikinome su Druskininkais. Atsiverčiau ponios (J. Siedleckos - red. pr.) knygelę “Druskininkai prie Nemuno“. Važiuojančiame autobuse raidės šokinėjo prieš akis, todėl pradėjome nuo iliustracijų. Pirmoji nuotrauka, kurią pamatėme, tai vila “Linksma“, namas, kuris labai patiko mano vyrui, paprastai santūriam, tačiau apėjusiam jį kartojant “kaip čia gražu“. Galbūt protėvių dvasios tą gegužio rytą paskyrė jam susitikimą prie namo durų ir šnibždėjo į ausį “tai čia, tai čia“. Juk jis tų pačių genų. Noriu pridurti, kad mano vyras suvalgė autobuse visą Druskininkuose pirktą duoną ir iki šiol tvirtina, kad skanesnės niekad gyvenime neragavo“. Po ilgoku laišku pasirašo Halška ir Zbyšekas Porenbskiai.

Apie miesto muziejų per Lenkijos TV

Parodos atidarymo diena balandžio 10-ąją - simbolinė: prieš 89 metus tądien Pustelnike prie Varšuvos mirė M.K.Čiurlionis. Su garsiuoju mūsų tėviškėnu tampriai susieta ir parodos organizatorė J.Siedlecka, kultūrinės-mokslinės M.K.Čiurlionio vardo draugijos Varšuvoje pirmininkė, knygos lenkų kalba apie garsųjį mūsų dailininką ir kompozitorių autorė, ir A.Nedzelskis, ilgametis M.K. Čiurlionio memorialinio muziejaus direktorius, jo vardo kultūros draugijos Druskininkuose pirmininkas.

Atvykęs į savo parodos atidarymą A.Nedzelskis patyrė ir daugiau staigmenų - leidykla “AgArt“ išleido spalvingą ir dailų jo parodos bukletą, o į atidarymą susirinko apie 100 asmenų, tarp kurių Lietuvos ambasadorius Lenkijoje su žmona, žinomi Varšuvos menininkai, kultūros veikėjai. Parodą pristatė Varšuvos kultūros informaciniai leidiniai, televizija. Iš 30 parodoje eksponuojamų A.Nedzelskio paveikslų - absoliuti dauguma iš privačių lenkų kolekcijų. Net 13 druskininkiečio kūrinių iš Elbingo atvežė senatorius J.Kučynskis, įsigijęs juos Druskininkuose, po keletą pateikė rimtas meno kūrinių kolekcionierius, teatro “Ateneum“ aktorius L.Pietrašakas, J.ir. T.Siedleckiai, su Lietuva susijusi E.Citovska-Siegrist.

04 10. Adelberto Nedzelskio (viduryje) parodos atidarymas. Kairėje - parodos organizatorė Jadvyga Siedlecka, dešinėje - galerijos savininkė Delfina Krasicka.

Be parodos organizatorės J.Siedleckos parodos autoriui pateiktų malonių staigmenų, A.Nedzelskiui ypač įsiminė žinomos Lenkijos dailininkės tekstilininkės D.Krasickos galerijos neoficiali, jauki aplinka, kur menininkai susirenka ne tik į parodas, bet ir pabendrauti prie didelio svetainės stalo. Viešėdamas Varšuvoje, A.Nedzelskis susipažino ir su druskininkiečiais, dirbančiais Lietuvos ambasadoje - Justu Bakūnu, kuruojančiu kultūrą, bei švendubrėne Terese-Julija Šikšnelyte, ambasados sekretore, kurie žemietį nuoširdžiai globojo.