Linksma - tik atminties
simbolis
Mūsų miesto bičiulė J.Siedlecka rašo: Kita Kiersnovskių
anūkė ponia Barbara Stylianou, kilusi iš Varšuvos ir nuo 4 metų gyvenanti JAV, atvyks
į Lenkiją šių metų liepą. Manau, kad susitikimas, kurio nepavyko mums realizuoti
praėjusiais metais, bus įgyvendintas šiais metais. Ar būtų galimybė pakviesti
Barbarą Stylianou ir Zbignievą Porenbskį, Kiersnovskių anūkus, nors 2 dienoms į
Druskininkus ir padengti jų viešnagės išlaidas? Gal tai pavyktų suderinti su naujojo
miesto muziejaus salės ekspozicijos atidarymu? (Miesto muziejus kuriamas būtent minimų
asmenų senelės buvusiuose namuose - red. prierašas). Tikiuosi, kad tai nesudarys
didelių sunkumų miesto biudžetui, o Druskininkai įsigytų ištikimus ir ypač
suinteresuotus bičiulius. Juolab kokios nors pastangos susigrąžinti vilą Linksma
jiems nerūpi. Jiems ši vila jau tik įspūdingos praeities, vaikystės ir giminės
atminties simbolis. Kiersnovskių giminės palikuonys gyvena Anglijoje, Londone, ir
Australijoje, Brisbane. Manau, kad jie padėtų įsigyti pasaulyje prijaučiančiųjų
Druskininkams ir kuriamam miesto muziejui.
Dėl Druskininkų bičiulių draugijos
Savo ruožtu palaikau savo pačios 1998 m. rugsėjį vykusio
Druskininkuose 2-ojo Lietuvos ir Lenkijos kultūros veikėjų susitikimo metu pareikštą
pasiūlymą pagal galimybes įkurti Druskininkų bičiulių draugiją, kuriai galėtų
priklausyti Druskininkų gerbėjai visame pasaulyje, - tęsia J.Siedlecka.- Manau, kad
tokios draugijos pirmininkas kiekvienąsyk turėtų būti Druskininkų meras. Ši draugija
galėtų turėti savo interneto puslapį, įvairių sumanymų sąskaitos numerius,
pavyzdžiui, miesto muziejaus kūrimo ir eksponatų jam rinkimo. Esu įsitikinusi, kad tai
veiksmingas būdas įsigyti rėmėjų, be šio gražaus Lietuvos kampelio mylėtojų
populiarinimo spaudos, radijo ir televizijos ar asmeninių kontaktų dėka. Iš savo
pusės pranešu, kad tokiai draugijai įsisteigus, pasistengsiu tuo sudominti Lenkijos
spaudą, paskelbdama atitinkamą informaciją.
Pasiryžo atvykti į motinos ir senelės gimtinę
Kiersnovskių proanūkis Zbignievas ir jo žmona Helena sutiko, kad
Druskonyje būtų išspausdintas jų laiškas apie trumpą viešnagę
Druskininkuose: Praėjusiųjų metų gegužį nusprendėme prisijungti prie pensininkų
išvykos, kurią organizavo Gdansko srities medicinos rūmai. Ekskursijos programoje -
Vilniaus ir Druskininkų aplankymas. Šiai išvykai iš esmės užsispyrė mano vyras
Zbignievas, kurio mama ir senelė gimė (abi liepą) būtent Druskininkuose. Savo vyro
motinos nespėjau pažinti, kadangi ji mirė 1954 m., o aš į šią šeimą patekau 1957
m. Ji turėjo Janinos vardą, kreipdavosi į ją Inka, buvo kilusi iš Porenbskių
Šreniavitų, ištekėjo taip pat už Porenbskio, tačiau iš kitos giminės, kuri turi
Bogorijos herbą. Buvo labai graži - tai patvirtina portretai ir tie, kurie ją
pažinojo. Gimė Druskininkuose 1910 m. liepos mėnesį.
Šeimos nenuginčijamas autoritetas
Mano vyro senelė, kurią puikiai pažinojau, nes su ja ilgai
gyvenome, Zofija iš Kiersnovskių giminės, ištekėjusi - Porenbska gimė 1889 m. liepą
Druskininkuose, savo tėvų Julijos ir Michalo Kiersnovskių namuose. Senelė, sidabrinių
plaukų, gerai išauklėta ponia, kurią visa šeima, taip pat ir patys jauniausieji,
vadino Zo, buvo šeimos nenuginčijamas autoritetas ir, atvirai kalbant, diktatorė. Itin
kategoriška, kunkuliavo energija, jos bijojo ir dukterėčios, ir seserys. Buvo
vyriausioji šeimoje. Be jos, ponai Kiersnovskiai turėjo dar 2 dukteris, Janiną ir
Heleną (abi pažinojau) ir sūnų Michalą, kurį ištiko pasienio gyventojų likimas -
po ilgesnio blaškymosi apsistojo Londone. Iš jų jau nė vieno nėra gyvo.
Druskininkuose gimė tik Zo ir po to jos duktė, - rašo Halina Porenbska.
Skausmingi senelės prisiminimai
Zo retai ir nenoriai prisimindavo vaikystės ir jaunystės metus -
pernelyg skaudžiai tai baigėsi, - tęsia ponia Halina. - Galbūt ir mes, būdami jauni,
neturėjome pakankamai laiko ir noro klausinėti, tačiau man kartais pavykdavo išgirsti
tam tikrus praeities aidus. Atsimenu, jog Zo prisimindavo didelį ir platų namą prie
ežero, nuolatos pilną svečių, tėvus, amžinai užsiėmusius pramogomis, į kurias
globojami auklių ir mokytojų vaikai tegalėdavo tik iš tolo pažiopsoti. Taip pat
pasakojo apie tai, kaip jau būdama paauglė, vieną vasarą atrado savo senelės
grafaitės Sobolevskos liūdną vienatvę tolimame namo kambaryje. Retai kas, išskyrus
tarnus, pas ją užeidavo, ji atrodė labai liūdna. Zo pasakojo, kaip stengėsi senutę
pralinksminti ir palaikyti jai draugiją.
Vasaros tėvų namuose, prie Druskonio
Devyniolikmetė Zofija Kiersnovska ištekėjo už Marijano
Porenbskio, Šreniavų herbo giminės, ir apsigyveno Borisovo dvare, netoli Bobruisko.
Pirmųjų santuokos metų vasaromis atvykdavo pas tėvus į Druskininkus, ten 1910 m.
liepos mėnesį gimė jos pirmasis vaikas - duktė Janina, mano vyro motina. Po to dar
buvo sūnus Vitoldas. Vėliau nedaug poilsio vasarų beliko, nes prasidėjo karas ir kiti
įvykiai, kurie naikino paribio žemes. Kiersnovskiai, kaip ir kiti, privalėjo bėgti,
paliko savo dvarus, reikėjo parduoti tai, kas dar liko, idant galėtų kaip nors
išgyventi, - tęsia savo laišką Zofijos Kiersnovskos anūko žmona.
Išliko Druskininkų laikotarpio albumas
Zo jaunesnės seserys ištekėjo, turėjo vaikų ir gyveno visiškai
kitaip, - laiško autorė primena kitų Kiersnovskių likimus. - Helena ištekėjo už
Varšuvos advokato Bronislavo Morskio, o Janina - už Mathiaso, Ciechanovo cukraus fabriko
direktoriaus ar savininko. Su jais visais ir jų vaikais palaikome nuoširdžius
santykius. Dvarininkų tradicijos, susijusios jau tik su mano vyro seneliais, kurie iš
Borisovo pabėgo 1920 m., iki 1939 m. dvarininkas buvo Zo brolis Michalas, bolševikų
išvežtas į Sibirą. Likusi giminės dalis - miesčionys, dvarininkų palikuonys.
Išliko Borisovo ir Druskininkų laikotarpio senas albumas, pilnas retų nuotraukų, bei
prisiminimai, mūsų artimųjų pasakojimai. Yra šiek tiek paveikslų, na, ir mes,
išlikusieji gyvi po permainų ir tuometinių įpročių.
Vyro seneliai - bažnyčios rėmėjai
Įsirašiau, tačiau nepasakiau svarbiausio, - laiško autoriai
pasakoja kelionės įspūdžius. - Išvykome, aplankėme Vilnių ir jo apylinkes,
Pilsudskio, su kuriuo bendrą herbą turėjo mano tėvas, pėdsakus. Tarp ekskursantų
buvo daug senų vilniečių, todėl viešnagė ten užsitęsė, o Druskininkams beliko tik
dvi kelio atgal valandos. Autobusas sustojo aikštėje, prie bažnyčios. Su vyru
išlipome, turėdami tikslą pasiteirauti apie Kiersnovskių vilą. Žinojome jos
pavadinimą Linksma ir tai, kad ji prie ežero. Taip pat žinojome, kad mano vyro
seneliai buvo dosnūs bažnyčios rėmėjai.
Pradžia, susijusi su nežinia
Ir štai matome šansą, - rašo J.Siedleckai ponai Porenbskiai. -
Prieš bažnyčią eina stambus kunigas, pirmuoju žvilgsniu - klebonas. Vidutinio
amžiaus, nepražilęs. Priėjome prie jo, krikščioniškai pasisveikinome ir
paklausėme, ar nežino, kur čia tokia vila. Nežino. O gal žino, kur gyveno
Kiersnovskių šeima? Paklausė, o kada jie čia gyveno? O, sakome, seniai, amžių
sandūroje, atvažiuodavo visas vasaras. Ne, sako kunigas, tokių čia niekas nežino ir
neklauskit, nes niekas neprisimena. Naivus mano vyras pasiteiravo kokių nors žinių
bažnytinėse knygose, nes čia gimė ir buvo pakrikštytos jo motina ir senelė. Kunigas
tik rankomis skėstelėjo: neieškokit - jokių knygų čia nėra. Supratusi, kad nieko
nesužinosime, klausiu, ar galime pamatyti bažnyčią? Uždaryta, galite
pasižiūrėti pro grotas, - pridūrė. Pasižiūrėjome pro grotas, mano vyrui
drebėjo rankos (...)
Nuoširdi pagalba be rezultato
Aikštėje nebuvo nė gyvos dvasios, nebuvo ką paklausti, - toliau
pasakoja. - Išėjome į gatvę ir pirmoje parduotuvėje pasiteiravome knygyno, turėdami
galvoje nusipirkti kokį nors vietinį žinyną. Centre nebuvo jokio, išskyrus mažą
knygelę Lietuva. Labai skubiu žingsniu, nes mums beliko tik valanda iki išvykimo,
ėjome mums nurodyta Čiurlionio gatve ir atradome knygyną. Jauna mergina padavė mums
vadovą po Druskininkus, ir aš susidomėjusi jį atsiverčiau. 90-me puslapyje dideliu
šriftu perskaičiau: Bažnyčios užnugaryje yra Linksma vila, pastatyta
Lipšicų, vėliau priklausiusi Kiersnovskių šeimai. Kupini emocijų paklausėme
pardavėją, ar žino, kur tas statinys. Labai norėjo mums padėti, netgi skambino
kažkam, kas galėjo žinoti, tačiau nerado.
Nė vienas pastatas neliudijo praeities
Išėjome ir vėl bėgte grįžome prie bažnyčios. Būdami labai
alkani, pakeliui nusipirkome duonos ir bandelių. Apėjome, veikiau apibėgome aplink
visą bažnyčią, įsižiūrėdami į kiekvieną pastatą. Nė vienas iš jų mums
neliudijo praeities. Galiausiai atsisakę savo ketinimų nusileidome prie ežero kranto,
pasižadėję, kad atvažiuosime čia dar kartą ilgesniam laikui ir pasistengsime
susirasti Linksmą. Pažiūrėk, koks gražus namas, - pasakė mano vyras. -
Norėčiau čia gyventi, kokie įspūdingi laiptai ir koks vaizdas į ežerą. Namas -
didelis, šviesus, juokingu bokšteliu, apjuostas pastoliais. Santuokų rūmai-
perskaitėme iškaboje. Padaryk laiptų ir namo nuotrauką, - paprašė vyras.
Nufotografavau. Beveik bėgdami nusileidome į parką prie Nemuno, vyrą nufotografavau ir
ten. (...)
Pasimatymas su protėvių dvasiomis
Įsėdome į autobusą ir atsisveikinome su Druskininkais.
Atsiverčiau ponios (J. Siedleckos - red. pr.) knygelę Druskininkai prie Nemuno.
Važiuojančiame autobuse raidės šokinėjo prieš akis, todėl pradėjome nuo
iliustracijų. Pirmoji nuotrauka, kurią pamatėme, tai vila Linksma, namas, kuris
labai patiko mano vyrui, paprastai santūriam, tačiau apėjusiam jį kartojant kaip
čia gražu. Galbūt protėvių dvasios tą gegužio rytą paskyrė jam susitikimą
prie namo durų ir šnibždėjo į ausį tai čia, tai čia. Juk jis tų pačių
genų. Noriu pridurti, kad mano vyras suvalgė autobuse visą Druskininkuose pirktą
duoną ir iki šiol tvirtina, kad skanesnės niekad gyvenime neragavo. Po ilgoku
laišku pasirašo Halška ir Zbyšekas Porenbskiai.
Apie miesto muziejų per Lenkijos TV
Jadvyga Siedlecka savo laiške priduria, kad š.m. kovo 11-ąją kartu su Druskininkų
miesto muziejaus direktoriumi Adelbertu Nedzelskiu, kuris viešėjo Varšuvoje vykusiame
3-ajame Lietuvos ir Lenkijos kultūros veikėjų susitikime, paskambino poniai Porenbskai.
Ponas Adelbertas kalbėjo su ja apie Druskininkų miesto muziejaus atidarymo planus ir
apie tai, kad kažkada susijusių su mūsų miestu asmenų prisiminimai yra labai
vertingi. J.Siedlecka informavo, jog apie kuriamą mūsų miesto muziejų kalbėjo
rytinėje Lenkijos TV (TVP) laidoje Kava ar arbata, kvietė pateikti naujajam
muziejui nuotraukų ir kitų atmintinų daiktų, susijusių su Druskininkais. Ekrane
pateiktas muziejaus adresas ir sąskaitos numeris. Po televizijos laidos J.Siedlecka gavo
Halinos Porenbskos dar vieną laišką: Be abejo, išpildysime prašymą dėl
nuotraukų, mums garbė ir didelis malonumas, jeigu negausūs mūsų prosenelių atminties
liudijimai atsidurs vietoje, kurią, kaip žinome, jie labai mylėjo. Buvo ten laimingi,
manau, kad jie džiaugtųsi, jeigu grįžtų į vilą Linksma nors ir simboliškai.
Padarysime nuotraukų kopijas ir atsiųsime.