- Negalime būti ramūs, džiaugdamiesi, kad mokyklose įsteigta daug būrelių, ir vaikai juose užimti. Mokykla turi duoti bendražmogiškų vertybių ir pateikti jas vaikui priimtinu būdu, remdamasi lietuvišku mentalitetu, aplinka, kurioje vaikas auga, krašto žmonių patirtimi ir kultūra.

Šventės, neturinčios šaknų mūsų dirvoje, tokios, kaip Valentino diena, šokių maratonas - tai tik fasadinė kultūra, vaidinimas, kuris nieko neduoda. Lygiai kaip ir fejerverkas - tūkstančius kainuojantis, bet išliekamosios vertės neturintis renginys. Tuos pinigus verčiau kitiems tikslams panaudotume. Prieš kiekvieną renginį pasvarstykime, kiek jis bus naudingas, ugdant jaunąją kartą. Tikrosios šventės nepajustume ir savąsias Užgavėnes švęsdami, jei nežinotume jų prasmės. Juk kaukes darome tam, kad sudegintume jas kaip blogio įsikūnijimą, o po to pradėtume sielos atgaivos metą, atsinaujinimą. Be savo kultūros mes nebūsime įdomūs ir Europos Sąjungai. Privalome žinoti, kas esame, tikėti, kad atsilaikysime prieš dideles tautas.

Kultūra - tai ne vien renginiai. Tai vyksmas, formuojantis kūrybingą, laisvą ir dvasingą žmogų. Mokyklose daugiau dėmesio reikėtų skirti vaikų dvasiniam ugdymui: etninei kultūrai, tikybai, etikai. Iš užsienio kalbų išversti etikos vadovėliai sausi, vaikams nesuprantami. Juose neakcentuojama, kad mūsų vertybės - Tėvynė, šeima, dora, skaistumas. Vaikai nežino, kas yra garbė, nemoka nusileisti arba padėti kitam. Tačiau ir bendražmogiškosios krikščioniškosios etikos pamokos neužpildys visų auklėjimo spragų, neišspręs jaunosios kartos problemų, jei dvasinių vertybių, etninės kultūros į savo dėstomus dalykus nesistengs integruoti visi mokytojai. Juk daugelis vaikams galėtų priminti šio regiono tradicijas ir papročius, papasakoti apie liaudies amatus, paskatinti domėtis krašto vietovardžiais, išmokyti sudaryti giminės medį, kad visi savo šaknis žinotų. Dabar apie tai kalba tik pavieniai mokytojai: Aušra Smelevičienė - „Atgimimo” vidurinėje, Lina Dudulienė - „Ryto” vidurinėje, Romana Jonušienė - 4-ojoje vidurinėje mokyklose. Vaikai nelabai gausiai lanko etninės kultūros ar tėviškės pažinimo būrelius. Teisingai sakoma - ko nepažįsti, to nepamėgsi. Kaip reikia vaikus auklėti, kad jiems būtų įdomiau liaudies dainas ar vietovardžius rinkti, su tautodailininkais bendrauti, tautinių šokių mokytis, o ne klasės „žiburėlyje” tampytis, grojant trankiausiai muzikai? Jeigu darželiuose vaikai supažindinami su tautine kultūra, tai pradėję lankyti mokyklą, jie papuola tarsi į vakuumą. Juk ne kiekvienoje mokykloje yra tautinių šokių būreliai, o asmenybių, tokių, kaip Izolina ir Algimantas Stanioniai, apskritai trūksta. Būtina organizuoti etninės kultūros kursus pedagogams. Druskininkiečių mokymai galėtų vykti tame pat mieste, čia yra pajėgių dėstytojų: I. ir A. Stanioniai, L. Dudulienė, E. Kvaraciejienė. Atestuojant pedagogus, reikėtų vertinti ir jų etnokultūros žinias. Mokyklos turėtų daugiau bendradarbiauti su kultūros įstaigų etninės veiklos specialistais. Tai paskatintų keisti moksleivių pasilinksminimų, vakarojimų turinį.

Algirdas Juozas Kubilius gimė 1925 m. kovo 12 d. Lazdijų apskrities Puodžių vienkiemyje. Baigė Lazdijų gimnaziją, mokytojavo Veisiejuose. Kelis metus gyveno Žemaitijoje. Studijavo Kauno kūno kultūros institute. Polinkį sportui, pomėgį keliauti siejo su troškimu geriau pažinti gimtąjį kraštą. Kelionėse lydėjo fotoaparatas, vėliau fotografija tapo profesija. Sudaręs sutartį su Kultūros ministerija (1960 m.), keletą vasarų keliavo, fotografavo ir aprašinėjo piliakalnius. Pėsčiomis, dviračiu, apsistodamas nakčiai pas žmones, kaimų kultūros įstaigose, apėjo visą Lietuvą, surinko daug vertingos etnografinės medžiagos, neapsiribodamas sutartyje numatytomis temomis. Dalyvavo kuriant Rumšiškėse Buities muziejų. Jo vasaros kelionių metu surasti senosios lietuvių architektūros pavyzdžiai ir dabar yra mūsų skansene.

Druskininkuose Algirdas ir Alina Kubiliai apsigyveno 1968 metais. Dailininkė-keramikė Alina Kubilienė įsijungė į miesto dailininkų būrį, dalyvavo parodose, o šalia visuomet buvo Algirdas, tapęs mūsų veiklos metraštininku: fotografavo parodas, susitikimus, kūrybos plenerus “Čiurlionio dienos“. Daug metų, visą meno dirbinių įmonės aktyvios veiklos laikotarpį, dirbo “Ūloje“ fotografu, užfiksavo išleidžiamą produkciją, darė nuotraukas katalogams, reklaminiams leidiniams.

Buvo sukaupęs didelį žinių bagažą apie Lietuvos istoriją, kultūrą, etnografiją ir archeologų surinktus praeities paminklus. Jo pakviesti keliaudavo įmonės darbuotojai, moksleiviai, druskininkiečiai. Dviračiais, autobusais, geležinkeliu - nuo Druskininkų apylinkių per Lietuvą, Gudiją iki Užkarpatės pilių ir Rusijos “Auksinio žiedo“ miestų A. Kubilius keliavo su būriais turistų, pasakojo apie Lietuvos praeitį, išlikusius pėdsakus, dalinosi savo žiniomis, meile ir pasididžiavimo jausmu.

A.Kubilius nerašė arba nerodė niekam, jeigu rašė, todėl jau šiandien suvokiame, kiek vertingų žinių apie Druskininkus, apie krašto istoriją netekome.

Pastaraisiais metais, kaip ir daugelis žmonių, neturėdamas lėšų reikiamiems laikraščiams prenumeruoti, Algirdas kasdien eidavo į miesto bibliotekos skaityklą. Jo domėjimosi temų ratas buvo platus: nuo kultūros iki politikos. Nors ir užgrūdinta kelionėse, širdis, jautriai reagavusi į negeroves, sustojo... Privalome tikėti, kad ateis diena ir Algirdo Kubiliaus sukaupti archyvai, užfiksuoti Lietuvos kultūros paminklai, įvykiai, Druskininkų istorijos tarpsnis taps prieinami visiems besidomintiems.

Užjaučiame kolegę Aliną Kubilienę, netekusią tvirtos gyvenimo atramos, linkime Jai stiprybės. Užjaučiame sūnų ir visus kitus velionio artimuosius.

Gaila, tik prie kapo duobės suvokiame, ką prarandame, liūdna, jog tai kartojasi ir nieko nepasimokome.

Ilsėkis ramybėje, Algirdai.