Druskininku kurorto savaitrastis
Druskininkų kurorto savaitraštis 1999 m. spalio 11 - 17 d. Nr. 41 (522)

| Miesto žinios | Policijos žinios | Pirmas puslapis | Sportas | Kultūra | Renginiai | E-paštas |


| Sukurto ir kuriamo muziejų dabartis | Noriu būti modeliu! |


Sukurto ir kuriamo muziejų dabartis

Adelbertas NEDZELSKIS
M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus direktorius 1964-1997 m.

Perskaičiau T.Mickonio straipsnį (“Praeities žy- mės“, “Druskonis“, š.m. Nr. 40, psl. 10), kuriame autorius kreipiasi į druskininkiečius, ragindamas sunešti relikvijas, susietas su miesto istorija. Esu šio miesto gyventojas, turiu panašų vieną kitą daiktelį, ir tokių, kokių laukia, tačiau rašinyje kai kas kelia abejonių, todėl pradžioje noriu jomis pasidalinti.

Rašinys prasideda komplimentu “M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje sukaupta nemažai duomenų apie dailininką ir kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, jo šeimą“. Tas - tiesa. Tiesa ir tai, kad didelė dalis surinktos medžiagos dar neskelbta, neparodyta visuomenei. Gal tai galėtų būti vienas iš muziejaus veiklos barų. Pasirodo, ne, nes muziejus “plečia ir gilina tyrimų lauką“. Nepaaiškinta, kas nulėmė tokį poreikį, bet pasako, į kurią pusę plečia.

Pažįstu M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus struktūrą, nusistovėjusias, nuo įkūrimo nustatytas darbo gaires: kaupti viską apie M.K.Čiurlionį, nenueiti į šalį nuo šios pagrindinės temos, kuri aiškiai apibrėžta muziejaus pavadinime. Jau tam tikrą laiką Muziejų lankau svečio teisėmis, bet dar neišmokstu žiūrėti lankytojo akimis. Dar įdomu ir svarbu, kas ten vyksta, kuo gyvena Muziejus, todėl minėtas kreipimasis sudomino ir privertė suklusti. Ar būtinai muziejus turi būti toks, koks buvo pirmuosius 30 gyvavimo metų? Nebūtinai. Gyvenimas eina, viskas keičiasi, atsiranda naujos galimybės efektyviau, šiuolaikiškiau pateikti eksponuojamą medžiagą. Galima ir reikia daryti, kas įmanoma, kad muziejus būtų kuo informatyvesnis, patrauklesnis lankytojams. Ateinu į muziejų visuomet su viltimi, ieškau naujovių - jeigu jos atsirastų, būtinai pastebėčiau ir pasidžiaugčiau, tačiau kol kas matau jų nebuvimą.

Muziejaus ekspozicijos kulminacija visuomet buvo M.K.Čiurlionio darbo kambarėlis, kur daug autentikos: molbertas, dėžė dažams, paletės, teptukai, dažų tubelės, Leipcige įsigytos knygos ir ant molberto stovintis Paveikslas.

Pradžioje buvo gruntuota drobe aptrauktas porėmis kaip simbolis likusių nenutapytų paveikslų. Vėliau iš M.K.Čiurlionio galerijos Kaune atvežtas M.K.Čiurlionio paveikslas “Jūros krantas“ (pastelė, 1905 m.); dar vėliau pakeistas vienu iš dviejų paveikslo “Ramybė“ variantų. Šis paveikslas, būdamas autentiškoje aplinkoje, darė muziejaus lankytojams neišdildomą įspūdį, suteikdamas visam muziejui rimtumo ir tikrumo aurą. Dabar vietoje paveikslo pastatyta įrėminta reprodukcija, iškirpta iš plakato-bukleto, kurį nemokamai gauna kiekvienas muziejaus lankytojas. Vargu ar tai galima pavadinti ekspozicijos patobulinimu ar pagarbos išraiška Čiurlioniui.

Panašių “patobulinimų“ yra ir daugiau, tačiau daugiausiai klaustukų iškyla žiūrint ketvirtojo muziejaus namo ekspoziciją. Sumanyta kaip dinamiška, nuolatos keičiama, pertvarkoma, priklausomai nuo pasipildančios ekspozicinės medžiagos, jau tam tikrą laiką sustojo viename taške, tuo prarasdama prasmę. Kaskart eidamas į muziejų, viliuosi jau rasti Sofijos Čiurlionytės-Kymantaitės pasirodžiusią knygą “Giria žalioji“, knygą apie Valeriją Kymantaitę-Karužienę, informaciją apie vežiojamus po pasaulį Čiurlionio paveikslus, apie naujus meno kūrinius, dedikuotus Čiurlioniui, apie 3-ąjį tarptautinį M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursą, apie pasibaigusį vasaros koncertų sezoną muziejuje, naujas knygas apie M.K.Čiurlionį, Jo muzikos kūrinių įrašus, spaudos apžvalgą ir kitas aktualijas - nieko to nėra (1999 m. spalio 5 d. apsilankymas muziejuje).

Atrodytų, kad muziejininkams darbo - per akis, tik spėk suktis, o, pasirodo, ne, jų planai kitoniški - “plėsti ir gilinti tyrimų lauką“. Darbas, kuriuo planuoja užsiimti kreipdamiesi į druskininkiečius, taip pat svarbus ir reikalingas. Daug metų apie tai kalbama, žinau būrį žmonių, jį savanoriškai nesavanaudiškai dirbančių. Džiugu, kad reikalai pajudėjo gera linkme: miesto tarybos sprendimu įkurtas Druskininkų miesto muziejus, įregistruotas Kultūros ministerijoje. Muziejus kuriamas kaip atviras visiems kultūros židinys, kur bus pristatoma miesto istorija, kultūra, miesto plėtra, dirbamas mokslinis-tiriamasis darbas, fiksuojami dabarties įvykiai, pasikeitimai, kur atėjęs žmogus galės gauti reikiamą informaciją apie Druskininkus.

Jau pradėta kaupti muziejaus medžiaga, ir pirmąjį svarų indėlį, parodydamas didelį pasitikėjimą būsimuoju muziejumi, įnešė Druskininkų garbės pilietis Petras Viščinis (1912-1998), padovanodamas savo visą ilgą gyvenimą kauptą kolekciją (apie tai atskira kalba kitą kartą).

Normalus druskininkietis, paskaitęs iki šios vietos, paklaus, kodėl Nedzelskis nenueina į M.K.Čiurlionio muziejų ir nepasikalba, užuot rašęs į laikraštį? Antra, nejaugi muziejaus vedėjas T.Mickonis nežino, kad jau tam tikras laikas įkurtas Miesto muziejus? Klausimai logiški, bet tikrovė yra tokia: patarimų nereikia, griežtai nuo jų purtomasi, o antrąjį klausimą nežinau, kaip paaiškinti ir pakomentuoti.

Baigiasi 20 amžius, ir laikas diktuoja kuo skubiau surinkti medžiagą ir išleisti enciklopedinio pobūdžio leidinį “Druskininkai - XX amžius“. Tai įmanoma padaryti tik sutelkus visas jėgas, darbo būtų daug, užtektų visiems.

Šiais metais prof. dr. Jadvygai Čiurlionytei (1899-1992) sukanka 100 metų. Kaip paminės šią datą Jos gimtasis miestas, į kurį panoro sugrįžti amžinam poilsiui? Pagal dabartinę madą: Muzikos mokykla - savo kampelyje, Čiurlionio draugija - gal vaikų darželyje, M.K.Čiurlionio memorialinis muziejus (Jos gimtieji namai) - ? ; ar visi kartu bendrom jėgom sukvietę didelį būrį druskininkiečių, nuo mokinukų, dar negirdėjusių apie Jadvygą Čiurlionytę, iki senukų, prisimenančių Ją, einančią Druskonio pakrante?

Amžių sandūra atneša savo jubiliejus, diktuoja naujus darbus. Įkurtojo Miesto muziejaus tikslas ir būtų nuo pirmųjų dienų pradėti pagal sistemą nuosekliai rašyti prasidėsiančio XXI amžiaus Druskininkų miesto istoriją, kaupti praeities relikvijas.

Dabar viskas galima, galima pakeisti Čiurlionio namų dabartinę paskirtį ir įkurti ten Duženų-luženų muziejų (T.Mickonio terminologija), bet ar reikia?

Turėtų savo žodį tarti miesto savivaldy- bė, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vadovai. Tai padėtų susigaudyti ir druskininkiečiams, be abejonės, turintiems daug vertingų istorinių relikvijų, kad panorėję jas atiduoti žinotų, kur kokia medžiaga, kokie eksponatai labiausiai reikalingi, kur būdami jie ateityje gali būti labiausiai naudingi, racionaliausiai panaudoti.

Laikini sunkumai? Tikėkimės, kad nepaklysime “tarp trijų pušų“, ir sutelkę jėgas, darysime darbus, reikalingus mūsų miestui ir Lietuvai.

| Į viršų |


Noriu būti modeliu!

Violeta KLIMAITĖ

Modelių agentūra “Image group” ir žurnalas “Panelė”, Lietuvos miestuose bei miesteliuose ieškodami naujų modelių, nepamiršo ir Druskininkų ilgakojų. Spalio 5 d. į Jaunimo užimtumo centrą susirinko koks pusšimtis mini sijonėliais vilkinčių moksleivių, panorusių pirmąkart išbandyti laimę modelių atrankoje.

Keturiolikmetę Liną Žalkauskaitę į modelių atranką prikalbino eiti draugai. “Mano ūgis - metras septyniasdešimt du su puse”, - rengėjams šypsojosi drąsi mergaitė, iš minios išsiskyrusi trumpai kirptais plaukais ir žavia šypsena.
Laimingųjų šešetukas. Iš kairės: Inga Milutytė, “Ryto” vid. mokyklos 11c klasės moksleivė, 14-metė Viktorija Gudelevičiūtė iš “Ryto” vidurinės mokyklos gimnazinės klasės, 14 metų Lina Žalkauskaitė, “Ryto” vid.mokyklos devintokė, 14 metų Auksė Baliukonytė iš 4-osios vid.mokyklos 8b klasės, Kristina Kiaulevičiūtė, “Ryto” vid.mokyklos 11b klasės moksleivė, Gintarė Fominaitė, 4-osios vid.mokyklos vienuoliktokė. Septintoji pretendentė, šešiolikmetė Milda Valentukevičiūtė, 4-osios vid.mokyklos dešimtokė, išskubėjo namo anksčiau, todėl nuotraukoje liko neįamžinta.

Kadangi apie podiumą šiandien svajoja beveik visos 1,70 m pasiekusios paauglės, “Image group” renginys sutraukė būrį žiūrovių, palaikiusių savo drauges improvizuotame podiume JUC-o diskotekų salėje ir kritiškai nužvelginėjusių išsinuoginusias apkūnių formų drąsuoles, kurioms prieš tai vertėtų pasivaikščioti treniruoklių salės takeliais. Daugelis mergaičių iškrito po pirmojo bandymo, penkiolika turėjo progą po salę pasivaikščioti maudymosi kostiumėliais. Viena atrankos dalyvė net du kartus buvo paprašyta nusivalyti makiažą: per storą krempudros sluoksnį sunku buvo įžiūrėti merginos veido bruožus. Lietuvos modeliai Meda ir Julija per valandą įvertino beveik penkias dešimtis druskininkiečių mergaičių, svajojančių apie podiumo šviesas, ir išsirinko 7 laimingąsias. Polaroid-u padarytos septyniukės nuotraukos bei tikslios merginų krūtinės-liemens-klubų apimtys, duomenys apie batų dydį ir užsienio kalbų žinias išvežti į Vilnių. Ten bus nuspręsta, kurios iš druskininkiečių bus pakviestos į finalinį modelių konkursą spalio viduryje, “Šarūno” viešbutyje. Pasak Medos Jonaitytės, konkursą laimėjusios merginos turi šansą įsidarbinti užsienio modelių agentūrose, pavyzdžiui, Niujorko “Major”, Londono “Next”.

Drauge su modelių agentūros merginomis į atranką Druskininkuose atvažiavęs Aras Vėberis iš “Naktinių personų” pasakojo, kad nedideliuose miesteliuose atranką vidutiniškai įveikdvo po dvi pretendentes į finalą. Alytuje buvo atrinkta 18-a merginų. “Va, Plungė - tikras modelių miestas. Net 14 atrinkome!”, - juokavo Meda Jonaitytė, “Image group” modelis.

Tiek ilgų kojų ir trumpų sijonėlių JUC-o diskotekų salė turbūt dar nebuvo mačiusi. Daugeliui buvo pasakyta “ačiū už dalyvavimą”, tačiau ašaros upeliais netryško.

Druskininkų vaikinai, modelių atrankos pradžioje užėmę žiūrovų suolus, buvo paprašyti palikti salę, todėl mergaitėms nebuvo prieš ką gėdytis. Modelių agentūros merginoms - renginio organizatorėms padėjęs Aras Vėberis mažiausiai domėjosi druskininkiečių išvaizda. Didžiąją atrankos dalį “Naktinių personų” žvaigždė praleido spręsdamas kryžiažodžius.

 

 

 

 

| Į viršų |