Druskininku kurorto savaitrastis
Druskininkų kurorto savaitraštis 1999 m. liepos 12 - 18 d. Nr. 28 (509)

| Miesto žinios | Policijos žinios | Kurorto plėtra | Sportas | Kultūra | Renginiai | E-paštas | Archyvai |

Skaitiklis sukasi nuo 1998.02.11


Mūsų kurorto paplūdimiai: nuo 19 amžiaus vidurio iki dabar

Vytautas VALENTUKEVIČIUS

1950 metų vasara. Populiarusis Druskininkų paplūdimys dešiniajame Nemuno krante, šalia dabartinio Vasaros amfiteatro.

Druskininkų kurortas Lietuvos ir kaimyninių šalių žmonėms gerai žinomas nuo 18 amžiaus pabaigos. Jį gausiai lankė įvairių visuomenės sluoksnių atstovai: dvarininkai ir vargšai, poetai ir rašytojai, kompozitoriai ir muzikantai, dailininkai ir aktoriai, politikai ir valstybių vadovai. Praėjusiojo šimtmečio viduryje Druskininkai buvo laikomi Lietuvos vasaros sostine. Čia poilsiautojus traukė mineralinio vandens šaltinių ir purvo gydomosios savybės. Be abejo, svečius žavėjo Nemuno ir Ratnyčios upių pakrančių gamta: “...jos grožybių reginys nutrina nuo širdies užgijusių sopulių pėdsakus ir atgaivina ne tiktai dvasios, bet ir kūno galias“ (Eliza Ožeškienė). Mergelės akių ir Druskonio ežerų pakrančių aukštos vaizdingos kopos daugeliui priminė ledynmečio stichijos padarinius.

Uždarų maudyklių statiniai

1853 metų Nemuno potvynis apnuogino kopą, nutįsusią nuo dab. centro “Dainava“ iki “Birutės“ šaltinio (iki daugmaž dabartinės prieplaukos). Būtent čia įsikūrė pirmasis Druskininkų kurorto paplūdimys. Kadangi upės vaga buvo ne itin patogi maudymuisi, Nemune pastatytos uždaros maudyklės, veikusios iki 20 amžiaus pradžios. Pelkę, buvusią tarp senųjų gydyklų ir dešiniojo upės kranto, kurorto šeimininkai užpylė smėliu. Jos vietą šiandien primena tik alksniai, augantys biuvečių teritorijoje. Paplūdimio pašonėje ošė gražus pušynas, prie “Grožio“ šaltinio metus skaičiavo kurorto puošmena - senelė pušis. Šio paplūdimio žymės nyko lenkmečiu, kai čia statė garlaivio prieplauką ir “Birutės“ šaltinio gręžinį. Kopos pėdsakai beliko tik šalia “Grožio“ šaltinio.

Tiltas į Meilės salą

2.jpg (16422 bytes)
3-ajame dešimtmetyje tiltu per Nemuną kurorto svečiai ir vietiniai gyventojai pasiekdavo Meilės salą, kur veikė populiarus tuomet paplūdimys.

Antrąjį paplūdimį padovanojo pati gamta 3-ajame dešimtmetyje. Nemuno vandenys į Meilės salą iš Pervalkos atnešė daug smėlio ir pažėrė jį dešiniajame salos krante. Kairioji Meilės salos dalis tuo metu priklausė Lietuvai. Spygliuotos vielos tvora salos viduryje ją dalino į Lenkiją ir Lietuvą. Meilės saloje netrukus atsirado patogios persirengimo ir drabužių saugojimo patalpos. Tiltelis sujungė kurorto krantą su sala, į joje esantį paplūdimį gabeno garlaivis. Meilės salos paplūdimys veikė iki 1935 metų.

Tarpukario nudizmas

Tuo pačiu metu Ratnyčios upės žiotyse veikė kaskadinės maudyklės. Upės krantus “vagojo“ dozuoto pasivaikščiojimo terasos. Ši aplinka priminė ramybės oazę.

Pasiturinčius poilsiautojus svetingai priimdavo Sveikatos parkas, padalintas į moterų ir vyrų teritorijas. Kiekviena iš jų

7.jpg (23159 bytes)
Uždaros maudyklės Nemune veikė iki 20-ojo amžiaus pradžios.

turėjo puikius paplūdimius ir baseinus. Vaikai naudojosi kuklesniu baseinu ir paplūdimiu. Parke vyravo Ievos ir Adomai, kadangi lankytojai saule ir vandenimis mėgavosi nuogi.

Gamtos dovana

Trečiąjį Druskininkų paplūdimį, kaip ir ankstesniuosius, vėlgi sunešė pavasariniai Nemuno vandenys, paplovę dešiniojo kranto skardį prie Meilės salos ir sunešę bei palikę jo smėlį iki dabartinio Vasaros amfiteatro bei Avirės upelio žiočių, esančių kairiajame Nemuno krante. Dešinėje Nemuno pusėje susikaupė storokas lakaus smėlio sluoksnis. Be to, potvynio metu atsivėrė dešiniojo Nemuno kranto kopa. Kurorto administracija ir vilų savininkai apsidžiaugė, kad paplūdimys, buvęs šalia dab. Vasaros amfiteatro, priartėjo prie miesto. Skubiai pastatytos ištaigingos drabužių saugojimo patalpos, iškilo vaisvandenių kioskas su terasiniu paviljonu.

Populiari pokario vieta

6.jpg (21493 bytes)
5.jpg (22600 bytes)
4.jpg (20198 bytes)
Iš viršaus į apačią: 1957 m., liepa. Pavėsinės, gultai, žmonių daugybė paplūdimyje, šalia dab. Vasaros amfiteatro.

1937 m. Kaskadinės maudyklės apie 150 m. nuo Ratnyčios upės žiočių.

Kur 1955 m. telkšojo Vijūnėlės pelkė, dabar - tvenkinys.

Pokario metais šiame paplūdimyje, dešiniajame Nemuno krante, šalia dab. Vasaros amfiteatro, pavėsinių pridygo kaip grybų po lietaus. Iš lentų sukalta gausybė medinių gultų. Įsikūrė gelbėjimo stotis, medicinos punktas, įrengta tinklinio aikštelė, koncertų estrada. Švaraus vandens upės vaga buvo gana patogi maudytis ir mažiems, ir dideliems. Nemuno dugno smėlio pavidalas dėl sraunios tėkmės priminė banguotas pamario kopas.

Kasmetiniai potvyniai paplūdimį tai ardė, tai vėl atgaivindavo. Išvengiant nuostolių, čia pastatytos betono užtvaros. Jos ne tik nesulaikė paplūdimio irimo, bet dargi trukdė jį tvarkyti. Visų pamėgtas paplūdimys nyko. Liko tik betono užtvaros. Sunku tikėtis, kad Nemuno vandenys čia vėl kada nors pažers birų smėlį.

Pontonu į kitą krantą

Ketvirtasis miesto paplūdimys atsirado 6-ojo dešimtmečio pabaigoje kairiajame Nemuno krante, ties Gojaus bala, dešiniajame krante - šalia dab. klubo “Dangaus skliautas“, kur dabar nutiesta aukštos elektros įtampos linija. Susisiekimo patogumui per Nemuną nutiestas pontoninis tiltas. Kadangi šio paplūdimio smėlis būdavo nuolatos drėgnas, poilsiautojai gulėdavo upės krante. Po poros metų ir ši malonumų vieta išnyko. Šio paplūdimio išnykimas sutapo su pratrūkusia iš Gardino Nemuno upės tarša.

Paplūdimių irimo ir kūrimosi momentais žmonės apguldavo Ratnyčios upės žiotis. Upė čia kasmet pažerdavo smėlio, tačiau šis mažas maudymosi ir kaitinimosi kampelis niekad nebuvo labai populiarus. Jis vis mažėjo.

Grūto upelyje

20-ojo amžiaus pabaigos žmogus padarė viską, kad anksčiau džiuginę Nemuno pakrantės paplūdimiai negrįžtamai dingtų. Druskininkiečiai netgi grįžo į vadinamą dykąjį paplūdimį (dab. “Alka“), kuris veikė iki elektrinės (dab. atstatomas malūnas prie Ratnyčios upės) susprogdinimo vokiečių okupacijos metais. Tačiau šiandien jis tinka tik savo sveikata nesirūpinančiam žmogui.

Miškininkai užtvenkė Grūtos upelį, priveisė žuvų, o žmonės apsidžiaugė maudyklėmis. Nors ten, t.y. tolėliau už ligoninės, įrengto paplūdimio nebuvo, tačiau žmonės susiburdavo. Regis, 1958 metais čia įvyko didelis žydų tautybės žmonių suėjimas. Šiuo metu minimas tvenkinys tankiai apaugęs žolėmis. Arčiau miesto “Eglės“ sanatorija įsirengė maudykles, bet prižiūrėti tvenkinį pamiršo. Nevalytas jo vanduo vis dumblėja, o pakrantės laukia smėlio. Gal pagaliau šeimininkai supras, kad poilsiautojams vasarą itin svarbu turėti netoliese vandens maudytis.

Dvi viltys

Druskininkams beliko dvi paplūdimių viltys - Ilgio ežeras Grūte, Vijūnėlės tvenkinys ir jų pakrantės. Norint turėti ilgalaikius paplūdimius, šių dviejų vandens telkinių pakrantes reikia tvarkyti labai apgalvotai, o vandenį nuolatos valyti. Žmonės laukia savivaldybės ir sanatorijų vadovų nuolatinio rūpesčio paplūdimių likimu. Pasirūpinkime maudyklių vietomis, kurios neatskiriamos nuo vasaros poilsio.


| Į viršų |