Bankas HermisBankas SnorasMikro Visata; Omnitel

Savaitrastis Druskonis

Druskininkų kurorto savaitraštis 1999 m. vasario 8 - 14 d. Nr. 6 (487)
Pirmas puslapis
Miesto zinios
Zinios is policijos
Kultura
Renginiai
Archyvai

25-eri metai tarp keturių sienų

Nijolė PASERBSKIENĖ

Daugeliui neįsivaizduojamas uždaras gyvenimo būdas, tuo tarpu druskininkiečiai Alvydas ir Valdas Saulevičiai, sergantys raumenų atrofija, 25-erius metus pasaulį mato tik pro langą.

Iš 5-ojo aukšto toliau matyti

Kambario sienomis slysteli šykštus žiemos vidurdienio spindulys. Nejučiomis žvilgsnis krypsta į langą, kur beveik horizonte smigso televizijos retransliatoriaus stiebas, artėliau juoduoja katilinės kaminas, iš pušyno “lipa“ devynaukščiai. Visai čia pat rikiuojasi Vytauto gatvės medinukai, aikštėje priešais Teisingumo rūmus lūkuriuoja kelios mašinos. Link policijos nužingsniuoja žmogus... Buto gyventojams šis peizažas pažįstamas iki mažiausių smulkmenų.

“Penktas aukštas daug geriau nei pirmas, iš čia nors toli matyti,“- nejaukią tylą nutraukia šeimininkė Onutė Saulevičienė. Akimis paglosčiusi sūnus - 38 metų Alvydą ir dvejais metais jaunesnį Valdą - sugrįžta į jų vaikystės laikus.

“Pasaulis dėl mūsų ligų nekaltas“

“Margionyse berniukai dar vaikščiojo į mokyklą, tačiau kai jų kojos ėmė silpti, nusprendėme ieškoti patogumų, kėlėmės į miestą. Viską darėme jų sveikatos labui, dar tikėjome medicina. Tiesa, daktarai iš pradžių ligos nesuprato, sakė, kad nereikia masažų... Ašarodami 1972 m. rudenį abu išvažiavo į Kauno internatą, ten mokėsi bei gydėsi specialiais vaistais. Bet jie nepadėjo... Namai vaikus labai traukė, porą metų be tėvų teištvėrė. Geri, draugiški, tvarkingi ir ramūs buvo, direktorius nenorėjo išleisti, tikėjosi iki 8 klasių laikyti, dokumentų iškart neatidavė. Jie namie 9-ias baigė. Mokėsi lietuvių, rusų kalbų, matematikos, istorijos ir kitų dalykų. Turėjo vadovėlius, ruošdavo namų darbus. Muzika domėjosi, akordeonais grodavo - vienas didesniu, kitas mažesniu. Ir dainuodavo. Klausą iš tėvo paveldėjo. Dabar rankos nebe tos, negali instrumento dumplių tampyti. Žentas arba anūkas kai kada dar pagroja... Dukters Zitos šeima su mumis gyveno, penkiolika metų aštuoniese glaudėmės. Šiuo metu ji savo butą turi, kuriame vėlgi septyni žmonės bendru stogu dalinasi. O tas stogas - kiauras, į kambarį vanduo bėga. Anąkart 4 metų proanūkis pasiguodė: “Naktį ant manęs lyja...“ Stogą sutaisytų, bet duktė ir žentas - bedarbiai. Mes patys keturi iš pensijų gyvename. Vyras laukia klubo sąnario operacijos. Tik jūs negalvokite, kad mes skundžiamės. Mums nieko nereikia - nei lifto, nei vežimėlių. Turėjome tokius gremėzdus, atgal grąžinome, nes per duris nelenda. Triratukas daug geriau. Ir kambary prie lovos privežu, ir koridoriun ar vonion nustumiu. Sūnūs patys prausiasi, barzdas skutasi, tik man maudyti tenka. Alvydą pavalgydinu, jam pačiam sunku. Tie, kurie šito nepatyrė, yra laimingi. Tik vargstantis gali suprasti kito bėdą. Bet mes nesiskundžiame. Pasaulis dėl mūsų ligų nekaltas. Ar galima ko nors reikalauti - juk sveikatos niekas neduos... Prieš 3 metus koją buvau smarkiai nusiplikinusi. Pūslės iškilo, pas daktarą delsiau eiti. Bet vis tiek reikėjo sūnus palikti. Tuomet duktė padėdavo apsipirkti. Dabar lakstau kaip voverė. Tik kas toliau bus? Juk septintą dešimtį baigiu...“

Labiausiai mėgsta žiūrėti sportą

“Kambaryje vėsoka. Radiatoriai nelabai karšti. Ir vėjas - nuolat pietvakarinis,“-temą keičia Alvydas.

“Kuo stipresnė žiema, tuo bute šilčiau,“- pastebi Valdas. Elektrinis židinys, stovintis prie jo kojų, dar neįjungtas.

“Užtat televizorius nuolat veikia,“- prisipažįsta vyrai.

Ką labiausiai mėgsta žiūrėti? Pirmiausia - sportą. Krepšinis, tenisas, slidinėjimas, čiuožimas, imtynės, boksas - dabar daug varžybų rodoma. Žinių taip pat nepraleidžia - juk įdomu, kuo tas margas pasaulis gyvena. Kartais abu iki pusiaunakčio sėdi, filmus žiūrėdami. Patinka ir pokalbiai, žaidimai. Jei laidos viena kitą “dengia“, stengiasi nepraleisti jų kartojimų. Anksčiau dar šaškes stumdydavo, dabar daug laiko skiria spaudai. Mama iš Švietimo skyriaus pasiskolina dienraščių, paskui vėl grąžina. Radijo klauso, magnetofoną įjungia, turi kasečių. Seniai - dar už rublius - pirko žiūronus. Jie visad po ranka ant palangės. Galima iš arčiau gatvę matyti... Per 25 metus panorama šiek tiek pasikeitė...

“Vaikai labai gražiai sutaria. Dviese smagiausia, todėl ir draugų neieško. Visi jų amžiaus jau šeimas sukūrę. Tegul gyvena laimingi. Kad sveikatos turėtume, viskas kitaip būtų,“- užbaigia pokalbį Onutė Saulevičienė.

E-Mail




Sorry, your browser doesn't suppor Java.