Žinant profesoriaus ilgą ir gražų kūrybinį kelią, sėkmingą pedagoginį darbą, kiekviena jo išsakyta mintis mums, palyginti jauniems pedagogams, buvo labai svarbi ir vertinga. Profesorius apžiūrėjo mokyklą, klases, mokinių darbus, daug klausinėjo apie mokymo metodus, pedagogų santykį su mokiniais ir kūryba. Nesunkiai suradome bendrą kalbą, nes dauguma mokyklos mokytojų - kūrybingi dailininkai, laisvų pažiūrų žmonės, gebantys savo auklėtiniuose ugdyti savarankišką ir kūrybingą asmenybę.

Kitą kartą profesorius mus aplankė 1997 m. gegužės mėnesį. Dalyvavo 18-os laidos diplomantų baigiamųjų darbų gynime. Jį lydėjo dukra Giedra, nuoširdžiai susižavėjusi dailės mokyklos mokinių darbais, jų aukštu meniniu lygiu, mokyklos pedagogų meile savo darbui. Šio apsilankymo metu įteikėme profesoriui laišką, prašydami leidimo, kad Druskininkų dailės mokykla, gyvuojanti jau beveik du dešimtmečius, išleidusi daugiau kaip 300 absolventų, vadintųsi jo garbingu vardu. Po kelių dienų gavome profesoriaus atsakymą: “Sujaudintas ir dėkingas už suteiktą garbę ir su džiaugsmu leidžiu panaudot mano vardą Druskininkų dailės mokyklai. Linkiu pedagogams, atliekantiems šią šventą pareigą, ir toliau sėkmingai parengti kūrybingą .